Ženevoje pasibaigė dar vienas netiesioginių JAV ir Irano derybų dėl Teherano branduolinės programos etapas. Nors abi pusės bei tarpininkaujantis Omanas kalbėjo apie pažangą, susitarimo sąlygos kol kas neatskleidžiamos, o esminiai nesutarimai dėl urano sodrinimo ir balistinių raketų išlieka. Tuo pat metu regione didėja karinė įtampa – JAV telkia reikšmingas pajėgas, o Irane stiprėja visuomenės nerimas dėl galimo karo.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Toliau – techninės derybos Vienoje
Po derybų Ženevoje Irano užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi pareiškė, kad pokalbiai buvo „rimčiausi ir ilgiausi“ per šį derybų ciklą, o progresas esą buvo „geras“. Omano užsienio reikalų ministras Badr bin Hamad Al Busaidi, tarpininkaujantis tarp delegacijų, nurodė, kad kitas etapas turėtų vykti techniniu lygiu Vienoje, kur derybininkai derins konkretesnius pasiūlymų parametrus.
Viešai pateikta informacija kol kas fragmentiška. Skelbta, kad Araghchi ir JAV pasiuntinys Steve’as Witkoffas galėjo trumpai susitikti, tačiau pagrindinis formatas išliko netiesioginis – per Omano tarpininkus. Derybose dalyvavo ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) vadovas Rafaelis Grossi, kurio institucijai tektų pagrindinis vaidmuo tikrinant ir prižiūrint branduolinius įsipareigojimus, jei susitarimas būtų pasiektas.
Pagrindiniai ginčo taškai – sodrinimas ir raketos
Didžiausias nesutarimas lieka urano sodrinimo klausimas. Vašingtonas ne kartą pabrėžė, kad nenori matyti jokio urano sodrinimo Irano teritorijoje – net ir civiliniams tikslams, kaip buvo numatyta 2015 metų susitarime. Iranas savo ruožtu urano sodrinimą traktuoja kaip suvereniteto simbolį ir tvirtina, kad branduolinės technologijos naudojimas taikiems tikslams yra teisėta valstybės teisė.
Kitas jautrus klausimas – Irano balistinių raketų programa. JAV pareigūnai pastarosiomis dienomis vis dažniau akcentavo, kad raketos kelia grėsmę JAV karinėms bazėms regione ir Izraeliui. Teheranas kategoriškai atmeta galimybę derėtis dėl konvencinių ginklų, argumentuodamas, kad tai yra gynybinis pajėgumas, nesusijęs su branduoline darbotvarke.
Ką Iranas gali siūlyti
Iranas viešai neatskleidė visų savo rašytinių pasiūlymų, perduotų Omano tarpininkams. Vis dėlto iš viešų užuominų ir komentarų matyti, kad Teheranas gali svarstyti dalies 60 proc. praturtinto urano praskiedimą (sumažinimą iki žemesnio sodrinimo lygio) ir šio urano išlaikymą šalies viduje. Iranas taip pat signalizuoja, kad bet koks branduolinis kompromisas turėtų būti susietas su apčiuopiamomis ekonominėmis naudomis – įskaitant galimybes energetikos sektoriuje ir komercinius sandorius, pavyzdžiui, civilinės aviacijos srityje.
Tuo pačiu Teheranas kartoja, kad nesiekia branduolinio ginklo. Irano vadovai tvirtina, jog branduolinė programa yra skirta civiliniams poreikiams, o kaltinimus dėl „terorizmo rėmimo“ vadina politizuotais.
JAV karinis spaudimas ir regiono nerimas
Derybos vyko ryškėjančio karinio spaudimo fone. Pranešta apie didelį JAV karinių laivų ir orlaivių telkimą regione, įskaitant lėktuvnešio grupės judėjimą Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų kryptimi. Vašingtono retorikoje kartojama, kad diplomatinis kelias yra prioritetas, tačiau „kitos priemonės“ taip pat svarstomos, jei pažangos nebus.
Būtent šis „diplomatijos ir jėgos“ derinys didina įtampą regione. Artimųjų Rytų valstybės nuogąstauja, kad nesėkmė derybose gali greitai peraugti į karinį konfliktą su sunkiai prognozuojamomis pasekmėmis, įskaitant atsakomąsias atakas prieš JAV objektus ir platesnę eskalaciją.
Kitų šalių ir institucijų pozicijos
Omanas šiame procese išlieka pagrindiniu tarpininku ir viešai pabrėžia „pažangą“, tačiau kartu pripažįsta, kad delegacijos dar turi derinti pozicijas su savo vyriausybėmis.
TATENA vaidmuo vertinamas kaip kritinis: agentūra turėtų užtikrinti patikrinimus ir verifikaciją, o jos valdybos posėdžiai artimiausiomis dienomis gali tapti papildomu spaudimo veiksniu. Iranas anksčiau kritikavo agentūrą dėl, jo teigimu, politizuotų sprendimų, ypač po to, kai regione kilo nauja karinė eskalacija.
Europos valstybės, kurios buvo 2015 metų susitarimo dalyvės (įskaitant Prancūziją, Vokietiją ir Jungtinę Karalystę), šį kartą tiesiogiai nedominuoja derybų formate, tačiau išlieka svarbios kaip diplomatinis fonas ir potencialūs garantai ateities susitarimui. Europai taip pat aktuali regioninio karo rizika dėl energijos kainų, migracijos ir saugumo pasekmių.
Izraelis nuosekliai remia griežtesnę poziciją Irano atžvilgiu ir kelia urano sodrinimo klausimą kaip esminį saugumo interesą, todėl Vašingtonas šį aspektą nuolat mini kaip vieną iš savo argumentų. Iranas tai vertina kaip papildomą spaudimą ir atsisako įtraukti nebranduolinius klausimus į darbotvarkę.
Nuotaikos Irane: pasirengimas blogiausiam scenarijui
Nors oficialioje retorikoje vyrauja kalbos apie „progresą“, Irano visuomenėje pastebimas augantis nerimas. Žiniasklaidoje aprašoma, kad dalis gyventojų kaupia ilgiau išsilaikančius maisto produktus, vandenį, baterijas, ieško priemonių gauti informaciją, jei sutriktų internetas ar elektros tiekimas. Prie įtampos prisideda ir ekonominė situacija: infliacijos šuoliai bei nacionalinės valiutos nuvertėjimas apsunkina kasdienį gyvenimą ir didina socialinį nestabilumą.
Ar įmanoma išvengti karo?
Šiuo metu derybų dinamika leidžia abiem pusėms kalbėti apie „judėjimą pirmyn“, tačiau pagrindiniai nesutarimai – dėl urano sodrinimo principo ir raketų programos – vis dar nėra išspręsti. Artimiausios techninės derybos Vienoje turėtų parodyti, ar „pažanga“ gali virsti konkrečiais įsipareigojimais, ar liks tik diplomatinė retorika, nukreipta į laiko laimėjimą.
Jei nori, dabar galiu iškart sukurti ir neutralų vizualą be teksto šiai naujienai (pvz., Ženevos derybų vieta, diplomatinių dokumentų ir vėliavų kompozicija be žmonių veidų, arba Vienos techninių derybų simbolika).
Šis straipsnis parengtas remiantis tarptautiniais žiniasklaidos šaltiniais.
Šaltinis: tarptautinė žiniasklaida
