Kasmet sausio 27-ąją socialinius tinklus ir žiniasklaidą užlieja Holokausto atminimui skirti vaizdai – bėgiai, vedantys į Aušvico–Birkenau vartus, juodai baltos nuotraukos su išsekusiais kaliniais dryžuotais drabužiais.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Šie vaizdai tapo beveik universalia Holokausto vizualine kalba. Tačiau būtent čia slypi pavojus: kai siaubą pradedame atpažinti tik tada, kai jis atrodo taip, kaip esame įpratę jį matyti.
Per dešimtmečius susiformavo aiški Holokausto ikonografija. Ji naudojama ne tik mokykliniuose vadovėliuose ar dokumentiniuose filmuose, bet ir meninėse interpretacijose, serialuose bei vaidybiniame kine. Kaip pastebi kino tyrinėtojai, tarp jų ir Marcus Stiglegger, šios vizualinės klišės sukuria lūkestį, kaip „turi atrodyti“ blogis: kokiomis spalvomis, kokiose erdvėse ir kokiu estetiniu pavidalu.
Tai tapo akivaizdu ir diskusijose apie filmą The Zone of Interest, kuriame dalis žiūrovų kritikavo pernelyg „gražų“, žaliuojantį kraštovaizdį. Tarsi siaubas galėtų egzistuoti tik pilkame, niūriame, iš anksto atpažįstamame fone.
Dar sudėtingesnė problema – daugelio istorinių vaizdų kilmė. Reikšminga dalis šiandien ikoninėmis tapusių nuotraukų buvo padarytos pačių nacių, SS fotografų. Jie dokumentavo ne aukų kančią, o savo „darbo“ procesą, kruopščiai atrinkdami, kas verta būti įamžinta. Istorikai ne kartą pabrėžė, kad tokie vaizdai perteikia nusikaltėlių perspektyvą – cinišką, dehumanizuojančią, tačiau būtent ji ilgainiui tapo dominuojančia kolektyvinėje atmintyje.
Tai turi realių pasekmių. Kai smurtą siejame tik su „didžiaisiais“ simboliniais objektais – mirties stovyklomis, vartais, spygliuota viela – pradedame nepastebėti kitų nusikaltimų vietų. Pavyzdžiui, buvusių priverstinio darbo stovyklų miestų centruose, gyvenamuosiuose namuose, mokyklose ar fabrikuose. Tokie objektai dažnai atrodo pernelyg „paprasti“, kad atitiktų mūsų vidinį siaubo vaizdinį.
Tai pasakytina ir apie buvusias Buchenwald išorines stovyklas, kurių likučiai šiandien sunkiai pripažįstami kaip atminties vietos būtent todėl, kad jie neatitinka nusistovėjusios estetikos. Smurtas, kuris vyko tyliai, be dramatiškų vartų ir simbolių, tarsi tampa „mažiau tikras“.
Galiausiai kyla esminis klausimas: ar šie vaizdai mus iš tiesų jautrina, ar priešingai – apriboja mūsų gebėjimą atpažinti smurtą tada, kai jis neatrodo taip, kaip tikimės? Jei siaubą atpažįstame tik muziejinėse formose, ar nepražiūrime jo tada, kai jis vėl ima rastis kasdienybėje?
Holokausto atmintis reikalauja ne tik kartojimo, bet ir kritinio žvilgsnio – gebėjimo matyti už įprastų vaizdų ribų.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos ir akademinių tyrimų informaciją.
Šaltinis: tarptautinė žiniasklaida
