Straipsnyje pasakojama baltarusių studentės istorija – nuo protestų Minske iki tremties ir tolesnės kovos už demokratines vertybes. — Baltarusijos studentė demokratija
Daugiau šia tema: Jaunimas, YOUTH
– Nuoroda: https://youth.europa.eu/news/protest-exile-belarusian-students-fight-democracy_en
– Kas paskatina jauną vyrą palikti savo šalį? Daniilas Kayunas, 24 metų baltarusių studentas, šiuo metu gyvenantis Slovakijoje, apmąsto aktyvizmą, baimę ir kovą už demokratiją.
Daniilui 24 metai, jis studijuoja finansų valdymą ir yra tylus, bet ryžtingas aktyvistas. Gimęs Baltarusijoje, dabar gyvena Bratislavoje. Jo gyvenimas smarkiai pasikeitė po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų, kaip ir jo supratimas apie laisvę. Susipažinome jaunimo projekto metu Armėnijoje, kur jis papasakojo apie savo kelią nuo studentų protestų organizavimo Minske iki pabėgimo iš šalies. Jo istorija – tai baimės, drąsos ir atkaklumo istorija. Oliveris: Ar galite papasakoti, kaip atvykote į Slovakiją ir kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai?
Daniil: Iš Baltarusijos persikėliau 2020 m. lapkritį, nes ten buvo labai sudėtinga politinė padėtis. Pirmiausia išvykau į Ukrainą. Tada pateikiau prašymą studijuoti Komenskio universitete Bratislavoje ir buvau priimtas. Pradėjau mokytis slovakų kalbos ir pradėjau studijas. Atvykau 2021 m. gegužę ir jau pirmąjį vakarą užlipau į Bratislavos pilį. Vaizdas mane sužavėjo – miestas atrodė gražus ir ramus. Man tai labai patiko. Čia jaučiuosi ramus ir laisvas. Kaip buvo augant Baltarusijoje? Ar jautėte, kad jūsų laisvės buvo ribotos?
– Daniilas: Gimiau 2001 m., o Lukašenka jau buvo valdžioje nuo 1994 m. Kai pasenau, pradėjau daugiau sužinoti apie istoriją ir supratau, kaip jis pamažu įgijo daugiau galios, ypač per prieštaringai vertinamus 1996 ir 2004 m. referendumus.
– Tačiau suvokimas prasidėjo anksčiau. Mokykloje kiekvieną dieną ant sienos matydavau tą patį „ūsuoto senuko“ – Lukašenkos – portretą, šalia raudonai žalios valstybės vėliavos. Iš istorijos pamokų žinojau, kad mūsų tikroji nacionalinė vėliava ir herbas atrodo visiškai kitaip. Tada pradėjau jausti, kad esame mokomi neteisingų dalykų ir kad nuo mūsų slepiama tiesa.
Kaip į šias idėjas reagavo jūsų bendraamžiai ir mokytojai?
– Daniil: Mokytojai ir darbuotojai dažniausiai palaikė režimą, ypač todėl, kad mūsų mokyklos ir universitetai yra valstybiniai. Tačiau dažnai tai nebuvo dėl to, kad jie juo tikėjo – jie bijojo prarasti darbą. Nebuvo jokio realaus pasirinkimo. Studentai, ypač mano artimi draugai, buvo savarankiškesni. Jie palaikė demokratines vertybes. Tiesą sakant, aš persikėliau į Slovakiją su dviem geriausiais draugais, kurie tikėjo tais pačiais dalykais: demokratija, laisve ir Europa.
2020 m., prieš prezidento rinkimus, prisijungiau prie opozicijos kandidato Viktaro Babarykos iniciatyvinės grupės. Padėjau rinkti parašus jo kandidatūrai paremti. Tuo metu jis buvo laikomas favoritu – žmogumi, kuris tikrai galėtų laimėti antrajame ture. Tačiau vėliau jis buvo suimtas dėl melagingų kaltinimų. Maždaug tuo pačiu metu buvo suimtas ir kitas svarbus opozicijos veikėjas Siarhei Cichanovskis. Jo žmona Sviatlana Cichanouskaja įsikišo ir tapo pagrindine opozicijos kandidate. (Siarhei neseniai buvo paleistas iš kalėjimo po daugiau nei ketverių metų.) Gal galite papasakoti apie protestą ar akciją, kurią padėjote organizuoti?
Pradėjome nuo akcijų universiteto miestelyje, o vėliau surengėme studentų eitynes pagrindinėje Minsko gatvėje. Tas protestas truko tik apie dešimt minučių. Greitai atvyko OMON, riaušių policija, ir suėmė apie 70 žmonių. Visiems jiems buvo skirta 15 dienų kalėjimo. Tą dieną man pasisekė – gerai pažinojau gatves ir galėjau greitai bėgti. Ar kada nors bijojote, kad pats būsite suimtas?
– Danielis: Taip, be abejo. Ta baimė visada buvo. Ypač 2020 m. rugpjūčio 9 ir 10 d. – tai buvo dvi nepamirštamos gatvės pasipriešinimo naktys. Puškino gatvė ir Stella paminklas tapo pagrindinėmis protestų vietomis. Buvo barikados, riaušių policija, kareiviai ir dūminės granatos. Visi žinojome, kad jei būsime pagauti, tai reikš mažiausiai 15 dienų kalėjimo.
Tačiau baisiausia akimirka nutiko namuose. Vieną naktį kažkas bandė įsilaužti į mano butą. Pasak tėvų, tai buvo policija. Laimei, nebuvau namie – buvau pas savo merginą. Kitą rytą susikroviau daiktus ir pirmuoju autobusu nuvykau į Kijevą. Tą pačią naktį dešimt mano draugų, įskaitant ir iš studentų streiko grupės, buvo suimti. Kai kuriems buvo skirta iki dvejų su puse metų laisvės atėmimo bausmė. Jei nebūčiau išvykęs, esu tikras, kad ir aš būčiau kalėjime. Paminėjote paminklą „Stella“. Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie jo reikšmę?
– Daniil: „Stella“ – tai „Minsko – didvyrio miesto“ paminklas, esantis beveik pačiame Minsko centre. Tai buvo kruviniausių susirėmimų vieta pirmąją barikadų naktį, rugpjūčio 9 d. O lygiai po savaitės, 2020 m. rugpjūčio 16 d., ji tapo didžiausio protesto Baltarusijos istorijoje vieta.
Nepriklausomais skaičiavimais, Minsko gatvėse išėjo nuo 200 000 iki 300 000 protestuotojų. Tą dieną prisimenu ryškiai – buvo gražių žmonių, apsirengusių baltai, laikančių gėles, ir jų buvo tiek daug, kad eidami Nepriklausomybės prospektu nemačiau minios galo. Tą akimirką atrodė, kad visame mieste nėra jokių režimą palaikančių saugumo pajėgų ar riaušių policijos. Manau, kad tą dieną mes tikrai turėjome galimybę sukelti revoliuciją. Kas buvo sunkiausia būnant aktyvistu Baltarusijoje?
– Danielis: Nuolat jauti, kad vyksta baisūs dalykai – politikoje, švietime, armijoje, užsienio politikoje. O tada dar yra nuolatinė baimė būti suimtam. Reikia stiprios vidinės motyvacijos, kad galėtum judėti pirmyn.
Kaip vertinate šiandieninę politinę situaciją Baltarusijoje?
– Danielius: Tai siaubinga. Yra daugiau nei tūkstantis politinių kalinių. Šalis iš esmės okupuota Rusijos. 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, jie netgi panaudojo Baltarusijos teritoriją. Tai buvo vienas gėdingiausių Lukašenkos režimo sprendimų. Baltarusija nebėra tik diktatūra – ji dabar yra tarptautinių nusikaltimų bendrininkė.
Kaip palygintumėte Slovakijos ir Baltarusijos politiką?
– Daniil: Slovakija yra demokratinė valstybė, kaip ir dauguma Europos šalių – ačiū Dievui. Žmonės čia gali protestuoti, organizuotis, balsuoti. Jei kažkas neveikia, tai galima pakeisti sąžiningais rinkimais. Baltarusijoje to nėra. Ten rinkimai yra suklastoti.
Ar matote kokių nors įspėjamųjų ženklų ar panašumų tarp Slovakijos ir Baltarusijos?
– Daniil: Mane neramindavo tik Slovakijos ministro pirmininko vizitas Maskvoje per Pergalės dieną. Tačiau jis grįžo, o čia vis dar yra tikra opozicija ir sąžiningi rinkimai. Tai viską pakeičia.
Ar dalyvavote kokiuose nors protestuose Slovakijoje?
– Danielis: Taip, kartą, per patį pirmąjį protestą, skirtą paremti Ukrainą, 2022 m. vasario 24 d. Negalėjau likti nuošalyje.
Kokį patarimą duotumėte Europoje protestuojantiems jauniems žmonėms?
– Daniil: Niekada nemanyk, kad esi per mažas, kad ką nors pakeistum. Vienas žmogus gali pradėti pokyčių bangą. Tau reikia tvirtos odos ir niekada nepasiduok. Visada, niekada nepasiduok.
Ko, jūsų manymu, Vakarų Europos žmonės nesupranta apie gyvenimą autoritariniuose režimuose?
Kas jus palaiko viltį ateičiai?
– Daniil: Visada tikėjau, kad diktatūros laikui bėgant silpnėja. Anksčiau ar vėliau jos visos žlunga. Tai nutiko Čilėje su Pinočetu, Rumunijoje su Čaušesku ir kitur. Manau, kad tai nutiks ir Baltarusijoje, ir Rusijoje. Tokie vaikinai niekada nesibaigia gerai. © Oliver Čechmánek Jaunieji žurnalistai Europoje – susipažinkite su autoriumi
– Oliveris Čechmánekas. Didžiausią įtaką man padarė savanorystė skautų festivalyje Šiaurės Makedonijoje ir pagalba prie Ukrainos sienos netrukus po invazijos.
– Šis straipsnis atspindi tik autorių požiūrį. Europos Komisija ir „Eurodesk“ negali būti laikomos už jį atsakingomis.
