Transilvanija daugeliui pirmiausia asocijuojasi su Drakula, pilimis ir miglotais Karpatų kalnais, tačiau XXI amžiuje šis Rumunijos regionas turi ir kitą „nemirtingą“ veikėją – Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbáną.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Kaip Rumunijos regione susikerta istorija, tapatybė ir politika
Transilvanija daugeliui pirmiausia asocijuojasi su Drakula, pilimis ir miglotais Karpatų kalnais. Tačiau XXI amžiuje šis Rumunijos regionas turi ir kitą „nemirtingą“ veikėją – Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbáną, kurio politinis šešėlis čia jaučiamas kur kas stipriau nei legendinio vampyro.
Transilvanija – tai ne tik turistinis mitas. Tai viena didžiausių etninių vengrų bendruomenių Europoje, gyvenanti už Vengrijos sienų. Ir būtent čia susipina kalba, istorija, tapatybė bei šiuolaikinė politika.
Gyventi tarp dviejų pasaulių
25-erių Dalma gimė ir užaugo Sėkelių krašte – Transilvanijos dalyje, kur vengrų dažnai yra daugiau nei rumunų. Pagal pasą ji – Rumunijos pilietė, tačiau jos kasdienybė, kalba ir kultūra – vengriška.
„Aš nesakau, kad esu iš Vengrijos ar iš Rumunijos. Sakau: esu iš Transilvanijos, Rumunijoje“, – taip Dalma apibrėžia savo tapatybę.
Targu Murešo mieste (vengr. Marosvásárhely) ši dviguba realybė matoma visur: gatvių pavadinimai, užrašai ant pastatų, viešoji erdvė – dviem kalbomis. Kai kuriuose aplinkiniuose kaimuose vengriškai kalbama išskirtinai.
24-erių Radu, medicinos studentas, užaugęs rumunų šeimoje tame pačiame mieste, save laiko „100 procentų rumunu“. Jis beveik nekalba vengriškai, nors pripažįsta – gydytojui regione tai būtų didžiulis privalumas.
Istorija, kuri niekur nedingo
Transilvanijos klausimas – ne šių dienų išradimas. Iki 1920 metų regionas priklausė Vengrijai. Po Pirmojo pasaulinio karo pasirašyta Trianono sutartis išardė Austrijos–Vengrijos imperiją, o Transilvanija atiteko Rumunijai. Kartu su teritorija „kitoje pusėje sienos“ liko ir šimtai tūkstančių vengrų.
Ši istorinė trauma iki šiol gyva Vengrijos politiniame diskurse. Ir niekas jos neeksploatuoja taip nuosekliai kaip Viktoras Orbánas.
Orbánas ir Transilvanija: minkštoji galia
Vengrijos premjeras Transilvaniją laiko ne tik istoriniu praradimu, bet ir strateginiu politiniu lauku. Vengrija regione finansuoja mokyklas, darželius, žiniasklaidą, religines institucijas, sporto infrastruktūrą. Tai – klasikinė minkštoji galia, kuri kuria lojalumą.
2011 metais Orbáno vyriausybė dar labiau pakeitė žaidimo taisykles: Vengrijos pilietybę tapo galima gauti neg yvenant Vengrijoje. Pakanka mokėti kalbą ir įrodyti vengrišką kilmę. Daugiau nei milijonas užsienyje gyvenančių vengrų – daugiausia Rumunijoje – tapo Vengrijos piliečiais. Kartu – ir rinkėjais.
Dalma taip pat turi vengrišką pasą ir dabar gyvena Budapešte. Ji dėkinga už galimybes, tačiau politinį kontekstą vertina atsargiai:
„Kai pilietybė susiejama su balsavimo teise, tai jau nebe tik pagalba – tai žinutė.“
Politika abiejose sienos pusėse
Orbánui Transilvanijos vengrų balsai nėra lemiami skaičiais, tačiau simboliškai – itin svarbūs, ypač artėjant 2026 metų Vengrijos parlamento rinkimams.
Tuo pat metu Rumunijoje dalis dešiniųjų politikų taip pat žaidžia tapatybės korta – kursto „rumunišką patriotizmą“, kartais paversdami vengrų mažumą patogiu atpirkimo ožiu.
Jaunoji karta – tarp politikos ir kasdienybės
Nepaisant politinių įtampų, Transilvanijoje kasdienis gyvenimas dažniausiai išlieka taikus. Tačiau jaunajai kartai tenka vaikščioti plona linija tarp dviejų kultūrų, dviejų valstybių naratyvų ir dviejų politinių interesų.
Transilvanija šiandien – tai ne Drakulos pilis, o gyvas Europos identiteto laboratorijos pavyzdys, kuriame aiškiai matyti, kaip istorija niekada iki galo neišnyksta, o politika randa būdų ją prikelti – kartais beveik vampyriškai.
Straipsnis parengtas remiantis tarptautine žiniasklaida.
Šaltinis: tarptautinė žiniasklaida
