Europos lyderiai gali trumpam atsikvėpti – JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsitraukė nuo grasinimų panaudoti jėgą Grenlandijos atžvilgiu ir pristabdė planuotus tarifus Europos Sąjungai.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Tačiau Briuselyje niekas nepuoselėja iliuzijų: pastaroji krizė tik dar kartą parodė, kokie trapūs tapo transatlantiniai santykiai ir kaip greitai Europa gali atsidurti naujo politinio šoko epicentre.
Neeilinis ES viršūnių susitikimas, sušauktas reaguojant į Vašingtono spaudimą, vyko jau po to, kai Trumpas paskelbė apie vadinamąjį „framework“ susitarimą su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte. Nors Baltieji rūmai teigė gavę „viską, ko norėjo“, susitarimo detalės liko miglotos. Net Grenlandijos premjeras Jensas-Frederikas Nielsenas pripažino nežinantis, kas konkrečiai buvo sutarta.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Antonio Costa pabrėžė, kad ES ir toliau gins savo interesus ir bus pasirengusi atsakyti į bet kokią ekonominę ar politinę prievartą. Pasak jo, Europa turi tiek galios, tiek priemonių, tačiau iki šiol jų nenaudojo visu mastu. Ši mintis vis dažniau kartojama ir ekspertų lūpose – Europos bendroji rinka bei ekonominės priklausomybės gali tapti ne tik prekybos, bet ir geopolitiniu svertu.
Vis dėlto nerimas niekur nedingo. Vienas ES diplomatas taikliai apibendrino nuotaiką Briuselyje: „Mes esame per vieną „Twitter“ (arba „Truth Social“) įrašą nuo kitos krizės.“ Grenlandija tapo simboliu platesnio konflikto – Trumpo kritikos Europos politinei sistemai, jos vertybėms, teisiniam reguliavimui ir, galiausiai, pačiai ES kaip politiniam projektui.
Šiame kontekste ypač sudėtingoje padėtyje atsiduria Europos kraštutinės dešinės partijos. Politologai pabrėžia, kad bandymai pataikauti Trumpui nepadeda joms plėsti rinkėjų bazės – JAV prezidentas išlieka itin nepopuliarus tarp plačiosios Europos visuomenės dalies. Net dalis radikalių jėgų, simpatizavusių MAGA judėjimui, vengia atvirai palaikyti Trumpo ambicijas Grenlandijos atžvilgiu.
Tuo pat metu Europos politinis peizažas keičiasi ir pačios ES viduje. Silpstant tradiciniam Prancūzijos ir Vokietijos tandemo vaidmeniui, Berlynas vis aktyviau ieško naujų sąjungininkų. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas vis dažniau derina pozicijas su Italijos premjere Giorgia Meloni – tai pragmatiškas aljansas, grindžiamas bendrais interesais pramonės, prekybos ir gynybos srityse bei noru stabilizuoti santykius su Vašingtonu. Toks poslinkis neišvengiamai kelia įtampą Paryžiuje.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tuo tarpu renkasi atviresnės konfrontacijos su Trumpu kelią. Grenlandijos krizė tapo svarbiu testu jo strategijai – derinti dialogą su demonstratyviu ryžtu. Prancūzijos karių dislokavimas Arkties regione ir planai stiprinti diplomatinį buvimą Grenlandijoje siunčia aiškią žinią: Europa nebėra pasirengusi tyliai stebėti JAV vienašališkų veiksmų.
Bendras Europos fonas – neapibrėžtumas. ES vadovai pabrėžia transatlantinių ryšių svarbą, tačiau vis dažniau kalba apie būtinybę stiprinti strateginę autonomiją. Dvigubos investicijos į Grenlandiją, didesnės gynybos išlaidos ir bandymai konsoliduoti politinę valią rodo, kad Briuselis suvokia naują realybę.
Kaip perspėjo Vokietijos kancleris Merzas Davose, senoji pasaulio tvarka byrėja, o „didžiųjų galių politika“ grįžta. Tokiose sąlygose Europa priversta rinktis: likti reaguojančia, susiskaldžiusia jėga arba tapti tikru geopolitiniu veikėju. Grenlandijos krizė kol kas atidėta, bet klausimas lieka atviras – ar Europa bus pasirengusi kitam išbandymui, kai jis neišvengiamai ateis.
