Karas su Iranu Persijos įlankos valstybėse sukėlė naują ir vis garsesnę diskusiją: ar JAV karinės bazės jų teritorijoje iš tikrųjų didina saugumą, ar priešingai – paverčia jas taikiniais. Po pastarųjų Irano smūgių regiono sostinėse ir energetikos objektams vis dažniau keliami klausimai dėl ilgus dešimtmečius vyravusio saugumo modelio, grindžiamo Amerikos kariniu buvimu.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Ši tema ypač išryškėjo po ketvirtadienį Rijade įvykusio skubaus arabų ir islamo šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo. Pagrindinis dėmesys jame buvo skirtas Iranui ir vis didėjančiai karo eskalacijai. Dieną prieš tai Iranas smogė svarbiam energetikos centrui Katare, o tai sekė po Izraelio atakos prieš Irano „South Pars“ dujų telkinį.
Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras princas Faisalas bin Farhanas po susitikimo pareiškė, kad jo šalies kantrybė senka. Jis pabrėžė, kad Rijadas vis dar teikia pirmenybę diplomatiniam sprendimui ir neleistų Saudo Arabijos teritorijos naudoti atakoms prieš Iraną. Tačiau kartu perspėjo, kad jo šalis pasitelks visas turimas priemones, jog sustabdytų Iraną nuo tolesnių smūgių kaimyninėms valstybėms, kurios tiesiogiai konflikte nedalyvauja.
Vis dėlto regione stiprėja ne tik pyktis Iranui, bet ir nusivylimas Jungtinėmis Valstijomis. Dalis stebėtojų pažymi, kad įsitikinimas, jog JAV automatiškai apgins Persijos įlankos valstybes, nes jose turi dideles karines bazes, pasirodė esąs gerokai perdėtas. Ne visi Irano paleisti dronai ir raketos buvo perimti nei vietos kariuomenių, nei amerikiečių pajėgų, todėl klausimai dėl tokio saugumo modelio veiksmingumo tapo ypač aštrūs.
Iranas savo atakas prieš Persijos įlankos valstybes teisino tuo, kad jos priima JAV karines bazes, nors jo smūgiai kliudė ne tik karinius, bet ir civilinius bei energetikos objektus, įskaitant oro uostus, viešbučius ir naftos infrastruktūrą. Buvęs Saudo Arabijos žvalgybos vadovas princas Turki al Faisalas dar kovo pradžioje CNN sakė, kad tai yra Benjamino Netanyahu karas, į kurį Izraelio premjeras sugebėjo įtraukti ir Donaldą Trumpą.
Remiantis regiono šaltiniais, kuriuos citavo „Associated Press“, Persijos įlankos valstybės esą taip pat buvo perspėjusios Vašingtoną dėl karo rizikų, tačiau į jų nuomonę nebuvo tinkamai atsižvelgta. Dėl to vis labiau stiprėja įspūdis, kad amerikiečių bazės ne tiek apsaugo, kiek susaisto šių valstybių pasirinkimus ir atima dalį jų strateginės laisvės.
Kataro remiamame arabų kalba leidžiamame laikraštyje „Al Araby Al Jadeed“ pasirodžiusiame komentare teigta, kad JAV bazės ne apsaugo Persijos įlankos šalis, o trukdo joms priimti savarankiškus sprendimus ir pačioms rūpintis gynyba. Ši mintis vis dažniau kartojama ir ekspertų vertinimuose.
Oksfordo universiteto tyrėjas Bruno Schmidtas-Feuerheerdas pažymi, kad iki karo Persijos įlankos šalys laikėsi vadinamosios atsargaus neutralumo pozicijos. Tokia strategija turėjo padėti joms išvengti tapimo karo lauku ir apsaugoti ambicingus ekonominės plėtros planus. Tačiau dabar paaiškėjo, kad jų saugumas didele dalimi priklauso nuo trečiųjų šalių sprendimų, o tai kelia frustraciją pirmiausia dėl išorinių veikėjų.
Berlyne veikiančios konsultacijų bendrovės „Middle East Minds“ analitikė Pauline Raabe taip pat sako, kad kritika JAV regione darosi vis garsesnė ir viešesnė. Jos teigimu, Persijos įlankos valstybės pirmiausia vienija šokas dėl to, kaip greitai jos pačios tapo konflikto taikiniais. Ypač atvirai Trumpą ir Netanyahu kritikavo Saudo Arabija, tuo metu Kataras laikėsi atsargesnio tono. Omano užsienio reikalų ministras Badras al Busaidi netgi pareiškė, kad Amerika prarado savo užsienio politikos kontrolę ir kad sąjungininkai turėtų padėti Vašingtonui išsivaduoti iš nepageidaujamo įsipainiojimo.
Ypač jautriai į situaciją reaguoja Jungtiniai Arabų Emyratai. Šalis tapo vienu iš intensyviausių Irano taikinių, o ekspertai mano, kad čia kalbama ne vien apie JAV bazes. Smūgiai gali būti skirti ir tam, kad būtų pakirstas regiono sėkmingų ekonominių modelių stabilumas. Tokie miestai kaip Dubajus savo ateitį grindžia reputacija kaip saugūs verslo ir turizmo centrai, todėl bet kokia karo sukelta nestabilumo banga tampa tiesiogine grėsme jų ilgalaikei strategijai.
Ilgalaikėje perspektyvoje visa tai gali paskatinti rimtą Persijos įlankos šalių santykių su JAV peržiūrą. Pasak Schmidto-Feuerheerdo, po karo tikėtina platesnė diskusija, ar amerikiečių bazės regione yra saugumo privalumas, ar rizika. Tačiau staigūs pokyčiai mažai tikėtini, nes karinė integracija su JAV yra labai gili ir susiformavo per dešimtmečius.
Pauline Raabe mano, kad senasis modelis, paremtas pigios naftos mainais į amerikietiškas saugumo garantijas, vis labiau atrodo pasenęs. Tačiau kartu ji pabrėžia, kad Persijos įlankos šalys jau prieš šį karą pradėjo ieškoti platesnių partnerystės formatų. Saudo Arabija stiprino ryšius su Pakistanu ir Turkija, Kataras aktyviau bendradarbiavo su Europos valstybėmis, tokiomis kaip Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.
Panašiai situaciją vertina ir kiti ekspertai, kalbantys apie vadinamąją rizikos išskaidymo strategiją. Tačiau saugumo srityje, skirtingai nei ekonomikoje, tokio išskaidymo galimybės yra ribotos. Nei Kinija, nei Turkija, nei Europos šalys kol kas negali pasiūlyti tikros alternatyvos JAV kariniam vaidmeniui regione.
Be to, pačios Persijos įlankos valstybės ne visada veikia kaip vieningas blokas. Dar prieš dabartinį karą Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų santykiai buvo tapę konkurencingesni ir įtemptesni. Tačiau viena jas vis tiek vienija – gyvybiškai svarbus interesas išsaugoti regiono stabilumą.
Būtent stabilumas yra pagrindinė sąlyga visiems didiesiems Persijos įlankos ekonominės transformacijos planams – nuo Saudo Arabijos „Vision 2030“ iki Dubajaus ir Dohos ambicijų tapti pasauliniais verslo, logistikos ir finansų centrais. Todėl dabartinis karas su Iranu ne tik didina karinę grėsmę, bet ir verčia regioną iš naujo svarstyti, kaip turi atrodyti jo saugumo architektūra ateityje.
Šis straipsnis parengtas remiantis tarptautiniais žiniasklaidos šaltiniais.
Šaltinis: tarptautinė žiniasklaida
