Vokietijos federalinė prokuratūra žengė teisinį žingsnį ilgai tyrintoje Baltijos jūros gilumoje įvykusių sabotažo aktų byloje, oficialiai pareikšdama kaltinimus įtariamam Ukrainos piliečiui dėl strateginės reikšmės „Nord Stream“ dujotiekių susprogdinimo. Šis pranešimas vėl sugrąžino tarptautinės bendruomenės dėmesį į vieną mįslingiausių XXI amžiaus geopolitinių diversijų. Teisinis procesas Berlyne ne tik kelia nepatogių klausimų apie galimus kaltinamojo ryšius su oficialiomis Ukrainos institucijomis, bet ir priverčia analitikus prabilti apie gilų ekonominį bei logistinį karo Ukrainoje cinizmą.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Įtarimai dėl ryšių su tarnybomis ir Europos reakcija
Vokietijos tyrėjų surinkti įrodymai rodo, kad kaltinamasis ukrainietis, kartu su kelių kitų narų grupe, naudojosi nuomota jachta „Andromeda“, kad pasiektų ir užminuotų dujotiekius Baltijos jūros dugne. Vis dėlto, teisiniu požiūriu, tiesioginis ir oficialus kaltinamojo ryšys su Ukrainos specialiosiomis tarnybomis ar šalies vadovybe kol kas nėra galutinai įrodytas teisme. Kijevas nuo pat pradžių griežtai neigia bet kokias sąsajas su šia operacija, vadindamas ją privačių asmenų ar trečiųjų šalių iniciatyva, o Vokietijos prokurorai kaltinamajame akte kol kas susilaiko nuo tiesioginių kaltinimų Ukrainos vyriausybei, formuluodami bylą kaip nusikalstamą sabotažą prieš energetinę infrastruktūrą.
Europos šalių ir ypač Vokietijos politiniame elite ši žinia buvo sutikta su didžiule vidine įtampa, kadangi „Nord Stream“ susprogdinimas techniškai buvo nukreiptas prieš sąjunginės valstybės strateginius ekonominius interesus ir energetinį saugumą. Vokiečių pareigūnai ir visuomenė atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje: iš vienos pusės, Berlynas yra vienas didžiausių karinės ir finansinės paramos teikėjų Ukrainai, iš kitos pusės – šalies teisinė sistema privalo ištirti nusikaltimą, padarytą prieš jos pačios infrastruktūrą. Kol kas oficialūs ES lyderiai stengiasi maksimaliai depolitizuoti šį procesą, pabrėždami teismų nepriklausomumą ir vengdami drastiškų pareiškimų, kurie galėtų susilpninti bendrą Vakarų koalicijos paramą besiginančiai Ukrainai.
Ekonominis karo paradoksas ir tranzito cinizmas
Ši byla vėl iškėlė į paviršių itin kontraversišką ir daugelio stebėtojų nuomone „cinišką“ energetinės prekybos realybę, kuri tęsiasi nepaisant brutalaus karinio konflikto. Tuo pat metu, kai „Nord Stream“ dujotiekiai buvo sunaikinti, o Vakarų Europa drastiškai mažino rusiškų energetinių išteklių pirkimą jūra, žemyninėmis magistralėmis ir per Ukrainos teritoriją einančiais dujotiekiais (taip pat naftotiekiu „Draugystė“) gamtinės dujos bei nafta toliau taikiai ir nepertraukiamai tekėjo iš Rusijos į tokias ES šalis kaip Vengrija, Slovakija ar Austrija. Šis tranzitas nebuvo nutrauktas, o Ukraina už jį kasmet teisėtai gaudavo šimtus milijonų dolerių siekiančius tranzito mokesčius iš Rusijos valstybinių kompanijų.
Finansų ir politikos ekspertai sutinka, kad tokia situacija demonstruoja gilų pragmatizmą, kur ekonominiai interesai ir sutartiniai įsipareigojimai pasirodė esantys stipresni už fronto linijos logiką. Abi kariaujančios pusės ilgą laiką buvo suinteresuotos šiuo tranzitu: Maskva gavo reikalingų pajamų karo finansavimui, Kijevas – lėšų biudžeto palaikymui ir svarbų geopolitinį svertą prieš Europos partnerius, o pati ES – laiko energetinei sistemai pertvarkyti. Šiame kontekste „Nord Stream“ sunaikinimas atrodo kaip selektyvus smūgis, nukreiptas būtent prieš tiesioginę Rusijos ir Vokietijos energetinę ašį, paliekant galioti sausumos kelius, kas tarptautinėje arenoje iki šiol vertinama kaip vienas didžiausių šio karo paradoksų.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
