Sukanka lygiai penkeri metai nuo momento, kai Talibanas užėmė Kabulą ir susigrąžino visišką Afganistano kontrolę. Per šį laikotarpį šalis patyrė gilią izoliaciją, sisteminį moterų teisių naikinimą ir humanitarinį nuosmukį, tačiau režimas sugebėjo išlaikyti valdžią. Tuo pat metu užkulisinės Talibano delegacijos derybos Briuselyje bei aštrėjantis karinis konfliktas su kaimyniniu Pakistanu rodo, kad Afganistano krizė peržengia šalies ribas ir tampa tarptautinio saugumo galvosūkiu.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Istorinis kontekstas ir vidaus situacija: ar gyvenimas pagerėjo?
Per pastaruosius penkerius metus situacija Afganistane atskiruose sektoriuose vystėsi itin prieštaringai, tačiau bendras gyventojų padėties vertinimas išlieka tragiškas. Viena vertus, Talibanas sugebėjo sustabdyti du dešimtmečius trukusį pilietinį karą prieš Vakarų koaliciją, kas leido sumažinti aktyvių kovos veiksmų aukų skaičių tarp civilių provincijose. Režimas taip pat griežtomis priemonėmis sumažino opijaus aguonų auginimą ir iš dalies sutvarkė mokesčių rinkimą, kas leido išvengti visiško finansinio žlugimo, nepaisant užšaldytų šalies užsienio atsargų.
Tačiau humanitariniu ir žmogaus teisių pėdsaku šie metai tapo katastrofa. Šalis skęsta gilioje ekonominėje krizėje, daugiau nei pusė gyventojų priklauso nuo tarptautinės humanitarinės pagalbos, o moterų teisės buvo visiškai ištrintos iš viešojo gyvenimo. Mergaitėms uždrausta mokytis vidurinėse mokyklose bei universitetuose, moterims uždrausta dirbti daugelyje sektorių, o neseniai priimtas naujas Teismo kodeksas faktiškai įteisino vaikų santuokas ir sustiprino vyrų globėjų sistemą. Be to, tarptautiniai analitikai pažymi, kad šalyje saugų prieglobstį rado dešimtys teroristinių grupuočių.
Kontroversiškas Talibano vizitas į Briuselį
Didžiulį atgarsį ir tarptautinių teisių gynėjų pasipiktinimą sukėlė informacija apie Europos Sąjungos būstinėje Briuselyje įvykusį slaptą Europos Komisijos ir 15 ES valstybių narių atstovų susitikimą su Talibano delegacija. Derybos vyko neoficialiose patalpose, siekiant išvengti diplomatinio protokolo ar faktinio režimo pripažinimo regimybės. Šį techninį susitikimą inicijavo tokios šalys kaip Švedija, siekdamos išspręsti teistų ar prieglobsčio negavusių Afganistano piliečių deportacijos klausimus atgal į tėvynę.
Žmogaus teisių organizacijos ir daugiau nei 80 nevyriausybinių grupių išplatino atvirą laišką, griežtai pasmerkdamos bet kokius kontaktus su Talibanu Europos žemėje. Teisių gynėjai pabrėžė, kad bet koks oficialus ar pusiau oficialus bendravimas prisideda prie žiauraus režimo normalizavimo ir legitimavimo tuo metu, kai Tarptautinis Baudžiamasis Teismas tiria Talibano lyderių nusikaltimus prieš žmoniškumą. Nepaisant to, ES atstovai pareiškė, kad pragmatiškas techninis bendradarbiavimas migracijos valdymo srityje neatitinka diplomatinio pripažinimo suteikimo.
Aštrėjantis karinis konfliktas su Pakistanu
Nors istorikai ir analitikai primena apie ankstesnį Pakistano palaikymą Talibano judėjimui, pastaraisiais metais santykiai tarp Islamabado ir Kabulo peraugo į atvirą karinį konfliktą pasienio teritorijose. Pagrindinė įtampos priežastis – Pakistano Talibano („Tehreek-e-Taliban Pakistan“ arba TTP) suaktyvėjimas, kuris naudoja Afganistano teritoriją kaip saugią bazę išpuoliams prieš Pakistano kariuomenę ir policiją rengti. Dėl ginčytinos „Durando linijos“ sienos ir Kabulo atsisakymo tramdyti TTP kovotojus, šalių santykiai pasiekė žemiausią tašką.
Konfliktas pasiekė kulminaciją, kai Pakistano karinės oro pajėgos įvykdė reidus pačiame Kabule bei kitose Afganistano provincijose, nusitaikydamos į TTP lyderius. Atsakydamos į tai, Afganistano Talibano pajėgos pradėjo masines atsakomąsias pasienio užkardų atakas, nusinešusias šimtus karių bei civilių gyventojų gyvybių abiejose pusėse. Šis kaimyninis karas rodo, kad Talibano nesugebėjimas ar nenoras valdyti radikalių grupuočių paverčia Afganistaną nuolatiniu destabilizacijos šaltiniu visame Pietų Azijos regione.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
