Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams nuo komunistinio režimo žlugimo ir 70 metų nuo 1956-ųjų antisovietinio sukilimo numalšinimo, Vengrija žengė istorinį žingsnį – atvėrė ilgus metus įslaptintus komunistinės slaptosios policijos archyvus. Specialioje viešoje interneto svetainėje paskelbta apie 60 tūkstančių asmenų, bendradarbiavusių su buvusiu saugumo aparatu, pavardžių ir slapyvardžių. Premjero Péterio Magyaro vyriausybės įgyvendinta reforma sukėlė gilias diskusijas: ar šis vėluojantis apsivalymas padės išgydyti praeities žaizdas, ar atvers naujus skaudulius visuomenėje, kurioje tūkstančiai buvusių informatorių ir jų artimųjų vis dar gyvena tarp mūsų.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Kodėl to prireikė po 36 metų ir kas nulėmė sprendimą?
Skirtingai nei Vokietija, Lenkija ar Čekija, kurios liustracijos procesus ir slaptųjų tarnybų („Stasi“, SB) archyvų atvėrimą atliko dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, Vengrijoje ši tema ilgus dešimtmečius buvo tabu. Iki šiol prieiga prie Valstybės saugumo istorinių archyvų (ÁBTL) buvo griežtai ribojama – dokumentus galėjo matyti tik akredituoti istorikai arba tiesiogiai nukentėję asmenys bei jų artimieji. Ankstesnės vyriausybės sistemingai blokavo opozicijos bandymus išviešinti agentų sąrašus, motyvuodamos nacionaliniu saugumu ir visuomenės santarvės išsaugojimu.
Lūžis įvyko prie šalies vairo stojus premjerui Péteriui Magyarui ir jo partijai „Tisza“. P. Magyarui atvėrimas buvo vienas esminių rinkimų pažadų, siekiant „užbaigti nebaigtą 1989 metų demokratinį perėjimą“. Dokumentai buvo paskelbti lapkričio 4-ąją – dieną, kai prieš 70 metų sovietų tankai įsiveržė į Budapeštą malšinti Laisvės kovų. Pirmame etape internetinėje platformoje „nyitottaktak.hu“ atverta vadinamoji „H-duomenų bazė“ su 58 tūkst. pavardžių bei operatyviniais registrais, o antrasis etapas su 9 tūkst. išsamesnių bylų numatytas 2027 m. vasarį.
Amžius ir visuomenės agresijos rizika: ar nekils keršto banga?
Istorikų skaičiavimais, iš maždaug 60 tūkst. sąrašuose minimų asmenų šiandien gyvi yra apie 10 proc. – tai yra maždaug 5–6 tūkstančiai žmonių, sulaukusių itin garbaus amžiaus. Dėl to viešojoje erdvėje kilo aštrių etinių ginčų: ar moralu traukti į dienos šviesą 80–90 metų senolius, kurių dalis buvo užverbuoti šantažu, kankinimais ar grasinimais jų vaikams?
Visgi baimė dėl masinio smurto ar fizinio keršto bangos Vakarų ekspertų ir sociologų vertinama kaip nepagrįsta. Kaip parodė Rytų Vokietijos ar Baltijos šalių patirtis, po pirminio visuomenės šoko aistros greitai persikelia į akademinę ir šeimos istorijos plotmę. Siekiant išvengti linčo teismo, archyvai kruopščiai nuasmenino pažeidžiamus medicininius, asmeninio gyvenimo ir intymius duomenis. ÁBTL direktorius Bendegúzas Gergő Csehas bei istorikai pabrėžė, kad vien įrašo buvimas nereiškia savanoriško nusikaltimo: bazėje yra ir tie, kuriuos tik bandyta verbuoti, todėl skubotas teisimas be bylos konteksto būtų klaida. P. Magyaras pripažino, kad tai bus „skausminga ir jautri tema daugeliui šeimų, tačiau be tiesos apie praeitį tikras režimo pasikeitimas neįmanomas“.
Kas iš garsių žmonių atsidūrė sąrašuose?
Paskelbtos bylos atveria gilią Vengrijos elito bendradarbiavimo su sovietine sistema dramą. Tarp demaskuotų agentų – garsūs šalies kultūros, bažnyčios, akademinės bendruomenės ir žiniasklaidos veikėjai.
Vengrijos visuomenei jau anksčiau buvo žinomi keli skandalingi faktai, pavyzdžiui, kad buvęs premjeras Péteris Medgyessy komunistiniais metais buvo kontržvalgybos karininkas (slapyvardžiu D-209), o „Oskaro“ laureatas kino režisierius Istvánas Szabó veikė kaip agentas „Kékesi“, rašęs ataskaitas apie savo kolegas kino akademijoje. Naujai atvertoje platformoje figūruoja dešimtys Katalikų ir Reformatų bažnyčių hierarchų, universitetų profesorių, žinomų rašytojų, aktorių bei olimpinių sportininkų, kurie mainais į keliones į Vakarus ar karjeros saugumą teikė pranešimus apie bendradarbius. Tai patvirtina, kad režimo voratinklis apraizgė visas gyvenimo sritis, paversdamas sistemą kolektyvinės atsakomybės trauma.
Šis straipsnis parengtas pagal „Reuters“, „The Guardian“, „The Print“ ir ÁBTL archyvo pranešimus.
