Europos Sąjungos mokslinių tyrimų portalas CORDIS pristatė du naujus, ES lėšomis finansuotus tyrimus, piešiančius nerimą keliančią žemyno ekosistemų bei maisto saugumo ateities panoramą. Pirmasis tyrimas patvirtino, kad žemės ūkio augalai per šaknis ir lapus tiesiogiai pasisavina dirvožemyje esantį mikroplastiką, kuris gali nukeliauti iki valgomųjų jų dalių ir keisti maistinę sudėtį. Antrasis, žurnale „Nature Ecology & Evolution“ paskelbtas plataus masto modeliavimas parodė, kad net patys ambicingiausi gamtosaugos ir klimato politikos scenarijai iki 2050 metų nepajėgs sustabdyti įprastų Europos paukščių ir drugių rūšių nykimo.
Daugiau šia tema: Inovacijos ir investicijos, CORDIS
Mikroplastikas dirvožemyje patenka į augalus ir keičia jų maistinę vertę
Norvegijos vandens tyrimų instituto vyriausiasis mokslininkas Luca Nizzetto, vadovavęs ES finansuotam projektui PAPILLONS, patvirtino, kad plastiko dalelių patekimas į augalus jau yra moksliškai įrodytas faktas. Mikroplastikas į augalus patenka dviem keliais: ore sklandančios dalelės nusėda ant lapų ir prasiskverbia pro dujų mainų angas, o dirvožemyje esančios dalelės įsiurbiamos per šaknų įtrūkimus joms augant. Patekęs į vidų, plastikas gali migruoti į valgomąsias augalo dalis.
Nors tikslus šių dalelių poveikis žmogaus sveikatai dar tiriamas, mokslininkai nustatė, kad plastiku užterštoje žemėje augantys augalai patiria nuolatinį stresą, sutrinka jų augimas ir pakinta maistinė sudėtis – sumažėja angliavandenių ir padaugėja baltymų. Be to, mikroplastikas blogina paties dirvožemio savybes: gebėjimą sulaikyti drėgmę ir vykdyti azoto apykaitą, o tai kelia tiesioginę grėsmę maisto saugumui. Projekto PAPILLONS duomenys jau padėjo įtraukti mikroplastiką į naująjį ES Dirvožemio stebėsenos įstatymą. Pasak L. Nizzetto, chemiškai išvalyti dirvą neįmanoma nesunaikinant naudingų mikroorganizmų, todėl vienintelis veiksmingas kelias yra regeneracinė žemdirbystė ir organinės anglies kaupimas dirvožemyje.
Įprastų paukščių ir drugių nykimo iki 2050 m. nesustabdys net „žaliasis kelias“
Tuo pat metu trijų ES projektų („BioAgora“, „eco2adapt“ ir „wildE“) remiami tyrėjai išanalizavo 265 įprastų paukščių ir 144 drugių rūšių duomenis iš daugiau nei 20 tūkst. vietovių 27 Europos šalyse (2000–2021 m. laikotarpiu) ir sumodeliavo jų ateitį iki 2050 metų. Nustatyta, kad net taikant palankiausią aplinkosaugai „žaliojo kelio“ klimato ir žemėnaudos scenarijų, vidutinės įprastų paukščių bei drugių populiacijos ir toliau mažės.
Labiausiai pažeidžiami išlieka dirbamų laukų paukščiai ir pievų drugiai, kuriuos spaudžia tiek intensyvus žemės ūkis, tiek apleistų pievų užaugimas bei kylanti temperatūra. Kiek atsparesnės yra tik miškų rūšys dėl lėtai didėjančių miškų plotų, nors intensyvi miškininkystė kelia riziką ir joms. Regioniniu požiūriu didžiausią naudą iš aplinkosaugos politikos pajus Vakarų ir Šiaurės Europa, tuo tarpu Rytų ir Pietų Europos regionuose spaudimas ekosistemoms dėl žemės ūkio intensyvėjimo išliks itin stiprus. Mokslininkai pabrėžia, kad dabartinė ES politika per daug orientuota tik į jau nykstančias rūšis ir žemės paskirties reguliavimą, tačiau nesprendžia esminės problemos – augančios visuomenės paklausos maistui ir medienai.
Šis straipsnis parengtas remiantis Europos Sąjungos mokslinių tyrimų portalo CORDIS duomenimis.
