Izraelyje po įtemptos rinkimų nakties tvyro visiška politinė nežinia ir institucinė aklavietė. Nors suskaičiavus didžiąją dalį balsų Benjamino Netanyahu dešinysis blokas nedidele persvara lenkia buvusio kariuomenės vado Gadžio Eisenkoto opozicinį aljansą, nė viena pusė nepasiekia vyriausybei suformuoti būtinos 61 mandato daugumos 120 vietų Knesete. Rinkimų sensacija tapo arabų partijos, prognozėms žadant joms rekordinį vietų skaičių parlamente ir paversiant jas pagrindine ašimi bet kokiose derybose. Lėtas balsų skaičiavimo procesas ir griežtos ideologinės raudonosios linijos stumia šalį link itin sudėtingų koalicinių kompromisų arba naujų pirmalaikių rinkimų.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Kodėl balsai skaičiuojami taip lėtai ir kada laukti galutinių rezultatų?
Balsų skaičiavimo procesas Izraelyje tradiciškai užtrunka ilgiau nei daugelyje Vakarų valstybių dėl specifinės balsavimo sistemos ir griežtų saugumo reikalavimų. Šalyje nenaudojamas elektroninis balsavimas – visi biuleteniai skaičiuojami rankiniu būdu apylinkių komisijose, o vėliau duomenys fiziškai pristatomi ir pakartotinai tikrinami Centrinėje rinkimų komisijoje Kneseto rūmuose Jeruzalėje. Didžiausią vėlavimą lemia vadinamųjų „dvigubų vokų“ (hebr. *ma’atafot kfulot*) kategorija – tai šimtai tūkstančių balsų, kuriuos atidavė tarnyboje esantys kariai, rezervistai, diplomatai užsienyje, ligoninių pacientai bei saugumo sumetimais perkelti asmenys.
Kiekvienas „dvigubas vokas“ reikalauja kruopštaus kryžminio sutikrinimo su pagrindiniais rinkėjų sąrašais, siekiant 100 procentų garantuoti, kad pilietis nebalsavo du kartus. Šie balsai atveriami ir skaičiuojami patys paskutiniai, o kadangi jų apimtis prilygsta maždaug 15 Kneseto mandatų, būtent jie dažniausiai persveria galutinius mandatus tarp svyruojančių partijų. Oficialių ir patvirtintų galutinių rezultatų paskelbimo tikimasi sulaukti artimiausiomis dienomis, kai Centrinė rinkimų komisija baigs visų specialiųjų biuletenių verifikavimą.
Arabų partijų triumfas: lemiamas vaidmuo susiskaldžiusiame Knesete
Svarbiausiu šių rinkimų veiksniu tapo arabų partijų iškilimas, apklausoms ir tarpiniams duomenims rodant rekordinį jų iškovotų mandatų skaičių. Toks proveržis iš esmės perbraižo tradicinį Izraelio politikos žemėlapį ir atima galimybę tiek B. Netanyahu, tiek G. Eisenkotui užsitikrinti savarankišką pergalę be papildomų kompromisų. Pilietiniai aktyvistai pabrėžia, kad arabų kilmės Izraelio piliečiams dabar kaip niekad svarbu rasti sąjungininkų žydų bendruomenėje ir integruotis į sprendimų priėmimą valstybiniu lygiu.
Tačiau kelias į oficialią koaliciją išlieka užkirstas gilių ideologinių prieštaravimų. B. Netanyahu viešai pareiškė, kad bet kokia koalicija su arabų partijomis būtų „gėdinga“, ir atmetė bet kokią partnerystę su jomis, siekdamas išlaikyti savo radikalių dešiniųjų ir religinių partnerių lojalumą. G. Eisenkoto blokui bendradarbiavimas su arabų frakcijomis taip pat keltų didžiulę riziką: net jei nuosaikesnės arabų partijos sutiktų remti vyriausybę iš išorės, G. Eisenkoto stovykloje esantys dešiniojo sparno atstovai atsisakytų sėdėti prie vieno stalo su jėgomis, neigiančiomis sionistinį valstybės charakterį.
Koalicijos prognozės: trys scenarijai ir labiausiai tikėtina baigtis
Esant dabartiniam jėgų pasiskirstymui, politikos apžvalgininkai mato tris teorinius vyriausybės formavimo kelius, tačiau kiekvienas iš jų susiduria su didžiulėmis kliūtimis:
1. Vienas iš blokų susivienija su arabų partijomis. Nors matematiškai tai leistų G. Eisenkotui pasiekti 61 mandato ribą, politiškai toks aljansas yra praktiškai neįmanomas arba būtų itin trumpaamžis, o B. Netanyahu šią galimybę kategoriškai atmeta principiniu lygiu.
2. Nacionalinės vienybės vyriausybė (abiejų didžiųjų žydų blokų susijungimas). Šis scenarijus reikštų plataus masto centristų ir nuosaikių dešiniųjų koaliciją tarp B. Netanyahu „Likud“ ir G. Eisenkoto pajėgų. Tačiau pagrindinė kliūtis yra asmeninė: didžioji opozicijos dalis atsisako dirbti vyriausybėje, kuriai vadovauja korupcijos bylose teisiamas Netanyahu. Šis variantas taptų realus tik tuo atveju, jei „Likud“ sutiktų su rotaciniu premjero modeliu, kuriame B. Netanyahu užleistų postą pirmasis, arba jei partijos viduje įvyktų sukilimas prieš ilgametį lyderį.
3. Giliausia aklavietė ir nauji pirmalaikiai rinkimai. Vertinant realią situaciją, būtent šis scenarijus šiandien atrodo labiausiai tikėtinas. Jei nei Netanyahu nepavyks pervilioti pavienių perbėgėlių iš Eisenkoto stovyklos, nei opozicijai nepavyks rasti formulės su arabų atstovais, prezidento suteiktas mandatas vyriausybės formavimui sudegs be rezultatų. Tokiu atveju Izraelis vėl atsidurs užburtame politiniame rate, kuris pastaraisiais metais jau ne kartą vertė šalį rengti pakartotinius parlamento rinkimus kas kelis mėnesius.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
