Japonijos ekonomikos, prekybos ir pramonės ministerija (METI) oficialiai pristatė naują strateginį planą, pagal kurį iki 2040 metų šalyje numatoma rekonstruoti ir pakeisti nuo dviejų iki penkių senstančių branduolinių reaktorių, o iki 2050 metų šis skaičius turėtų išaugti iki keturiolikos. Šis žingsnis žymi galutinį Tokijo politikos posūkį nuo visiško priklausomybės nuo atominės energijos mažinimo prie jos maksimalaus išnaudojimo. Pagrindinė šio sprendimo priežastis – drastiškai augantis elektros energijos poreikis, kurį skatina dirbtinio intelekto duomenų centrų plėtra ir puslaidininkių gamyklos.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Ryšys su Fukušimos katastrofa ir saugumo standartų transformacija
Šis ambicingas planas yra tiesiogiai susijęs su pamokomis, išmoktomis po 2011 m. Fukušimos „Daiichi“ atominės elektrinės avarijos, kurią sukėlė galingas cunamis. Po šios katastrofos Japonija buvo visiškai sustabdžiusi visus savo 54 veikusius reaktorius dėl visuomenės baimės ir griežto saugumo reikalavimų persvarstymo. Daugelį metų galiojo nuostata mažinti atomo vaidmenį šalies energetikoje, tačiau dabartinė geopolitinė situacija ir iškastinio kuro importo kainų šuolis privertė vyriausybę pakeisti požiūrį. Kadangi daugelio išlikusių reaktorių eksploatavimo laikas jau artėja prie kritinės 60 metų ribos, jų tiesioginis uždarymas sukeltų masinį energijos deficitą.
Naujasis planas numato, kad seni reaktoriai nebus tiesiog remontuojami – jie bus visiškai išmontuojami, o jų vietose statomi moderniausi technologiniai blokai. Tokiu būdu vyriausybė tikisi sugrąžinti visuomenės pasitikėjimą, kuris buvo prarastas po Fukušimos incidento, kartu užtikrindama energetinį nepriklausomumą. Saugumo reikalavimai naujiesiems projektams yra dešimtis kartų griežtesni, o jų projektavimas pritaikytas prie ekstremaliausių gamtos stichijų scenarijų.
Kuo pranašesni naujos kartos reaktoriai?
Japonijos pramonės gigantai, tokie kaip „Mitsubishi Heavy Industries“ ir „Hitachi“, kuria pažangiuosius lengvojo vandens reaktorius (pvz., SRZ-1200) ir mažuosius modulinius reaktorius (SMR). Šios technologijos iš esmės skiriasi nuo senųjų sistemų, nes jose įdiegtos pasyviosios saugumo sistemos, kurios veikia be išorinio elektros energijos ar operatoriaus įsikišimo. Tai reiškia, kad net ir visiško energijos tiekimo praradimo atveju – kas ir buvo pagrindinė Fukušimos tragedijos priežastis – reaktorius sugeba pats saugiai ataušti, išvengdamas radiacijos nutekėjimo ar šerdies išsilydymo.
Be to, naujieji reaktoriai pasižymi kur kas didesniu ekonominiu ir ekologiniu efektyvumu. Jie sunaudoja mažiau branduolinio kuro ir sugeneruoja mažiau ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų, o jų statybos metodai leidžia integruoti skaitmenines stebėsenos sistemas, valdomas dirbtinio intelekto. Japonijos siekis iki 2040 metų pasiekti, kad atominė energetika sudarytų apie 20 procentų visos šalies elektros gamybos balanso, yra neatsiejamas nuo šių technologinių inovacijų, kurios turėtų tapti naujuoju pasauliniu saugumo standartu.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
