Vokietijos Erfurto mieste kilę masiniai protestai, kuriuose dalyvavo nuo 15 iki 20 tūkstančių žmonių, vėl atvėrė gilią takoskyrą šalies visuomenėje dėl kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) politinės ekspansijos. Demonstrantai užblokavo kelius ir geležinkelio bėgius, bandydami sutrukdyti metiniam AfD suvažiavimui, kuriame lyderiais perrinkti Alice Weidel ir Tino Chrupalla. Nors gatvėse skambėjo šūkiai prieš fašizmą, naujausios sociologinės apklausos rodo paradoksalią situaciją – visuomenės nuotaikos ne tik nepasikeitė prieš partiją, bet jos populiarumas pasiekė istorines aukštumas, lenkiant net valdančiuosius konservatorius.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Protestų banga Erfurte ir visuomenės baimės
Masinius protestus Erfurte suorganizavo profesinių sąjungų, pilietinės visuomenės grupių ir kairiųjų partijų aljansas, pasivadinęs „Widersetzen“ (Pasipriešinimas). Aktyvistai sittingais ir barikadomis bandė paralyžiuoti miesto transporto sistemą, kad AfD delegatai negalėtų pasiekti konferencijų centro. Žmonių pasipiktinimą dar labiau sustiprino simbolinis faktas – AfD savo suvažiavimą surengė praėjus lygiai 100 metų po to, kai netoliese esančiame Veimare įvyko istorinis nacių partijos suvažiavimas, sustiprinęs Adolfo Hitlerio įtaką. Oponentai kaltina AfD rasistinės politikos propagavimu, antidemokratinėmis nuostatomis ir tiesiogine grėsme šalies konstitucinei tvarkai, o šūkiai „1933–1945 metai niekada neturi pasikartoti“ atspindi vokiečių baimę dėl šalies istorinės praeities.
Nepaisant audringų protestų gatvėse ir policijos panaudotų ašarinių dujų, AfD suvažiavimas prasidėjo laiku, o jo metu partijos lyderiai atvirai šaipėsi iš protestuotojų, vadindami juos „antidemokratiškais elementais“. A. Weidel savo kalboje pareiškė, kad partija yra pasiruošusi perimti valdžią šalies regionuose ir griežtai kovoti prieš nelegalią migraciją bei ekonominį Vokietijos nuosmukį. Tradicinės Vokietijos politinės partijos toliau laikosi vadinamosios „ugnies sienos“ (Brandmauer) strategijos – griežto atsisakymo sudaryti bet kokias koalicijas su AfD, tačiau šis izoliacijos mechanizmas patiria vis didesnį spaudimą dėl augančių rinkėjų simpatijų.
Paradoksalus AfD reitingų šuolis ir jo priežastys
Klausimas, ar Vokietijos rinkėjų nuotaikos pasikeitė po paskutiniųjų federalinių rinkimų, turi labai aiškų atsakymą – jos pasikeitė AfD naudai. Naujausios INSA instituto apklausos rodo, kad „Alternatyva Vokietijai“ šiuo metu užima pirmąją vietą šalyje su 29 procentų palaikymu, aplenkdama kanclerio Friedricho Merzo krikščionių demokratų aljansą (CDU/CSU), kurio reitingai nukrito iki 21 procento. Negana to, net 35 procentai vokiečių teigia, kad galėtų įsivaizduoti savo balsą atiduodantys už šią partiją. Ypač stiprios AfD pozicijos išlieka buvusios Rytų Vokietijos žemėse, pavyzdžiui, Saksonijoje-Anhalte, kur prieš rugsėjo mėnesį vyksiančius rinkimus partijos reitingas siekia net 41 procentą.
Šį drastišką AfD populiarumo augimą lemia trys pagrindiniai veiksniai:
«Ekonominė stagnacija ir infliacija:» Rinkėjai jaučia gilų nepasitenkinimą prastėjančia šalies ekonomine padėtimi, pramonės problemomis bei didėjančiomis pragyvenimo išlaidomis.
«Valdančiosios koalicijos nesutarimai:» Nuolatiniai ginčai vyriausybėje dėl biudžeto išlaidų, pensijų ir mokesčių reformų sukūrė politinio nestabilumo jausmą.
«Griežta migracijos retorika:» AfD sėkmingai išnaudoja visuomenės nuogąstavimus dėl integracijos problemų ir nusikalstamumo, siūlydama radikalų migrantų deportavimo planą.
Nors Vokietija išlieka giliai poliarizuota – beveik pusė gyventojų (49 proc.) teigia, kad niekada gyvenime nebalsuotų už AfD, kita visuomenės dalis partiją mato kaip vienintelę realią alternatyvą tradiciniam politiniam elitui, o tai žada itin karštą ir nenuspėjamą politinį rudenį visai šaliai.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
