Lietuvos politinę ir verslo erdvę supurtė žinia apie Lenkijos naftos milžinės „Orlen“ svarstymus dėl Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos ateities – koncerno vadovybė neatmeta net ir visiško gamybos stabdymo ar uždarymo scenarijaus. Šis signalas Varšuvoje nuskambėjo pačiame įkarštyje, kai Lietuvos valdantieji ir Vyriausybė prabilo apie planus įvesti papildomą viršpelnio mokestį energetikos įmonėms, iš kurio tikimasi surinkti dešimtis milijonų eurų. Nors koncernas per du dešimtmečius į Mažeikių modernizavimą investavo milijardus eurų, gamyklos atsiperkamumas, prastėjanti naftos perdirbimo maržų konjunktūra ir politinis spaudimas Vilniuje veda prie didžiausios krizės per visą gamyklos privatizavimo istoriją.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Ar gamykla tikrai bus uždaryta, ar tai griežtas įspėjimas?
Gandai apie Mažeikių gamyklos uždarymą kilo po naujojo Lenkijos koncerno „Orlen“ vadovo Ireneuszo Fąfaros ir įmonės finansų analitikų vertinimų, paskelbtų Lenkijos žiniasklaidoje. Buvo konstatuota, kad per pastaruosius 20 metų „Orlen“ į Mažeikių gamyklos įsigijimą bei technologinę modernizaciją investavo per 5 mlrd. JAV dolerių, tačiau per tą patį laikotarpį „Orlen Lietuva“ sugeneravo vos apie 1 mlrd. dolerių grynojo pelno.
Toks atsiperkamumas netenkina koncerno akcininkų Varšuvoje, ypač keičiantis pasaulinei kuro rinkai ir artėjant žaliosios transformacijos terminams. Koncernas atvirai pareiškė, kad atliekama visų užsienio aktyvų peržiūra, o Mažeikių gamyklos likimas priklausys nuo jos ilgalaikio pelningumo ir vietos valdžios požiūrio. Tačiau pramonės analitikai pabrėžia, kad staigus gamyklos uždarymas reikštų momentinį kelių milijardų eurų vertės turto nurašymą ir logistinę krizę visose Baltijos šalyse, todėl tokie pareiškimai pirmiausia yra strategiškai apskaičiuotas spaudimas Lietuvos valdžiai.
Viršpelnio mokestis: valdžios apetitas ir Lenkijos pavyzdys
Koncerno kantrybės taurę perpildė Vilniuje atgijusios diskusijos dėl energetikos sektoriaus viršpelnių apmokestinimo (angl. windfall tax). Premjeras pavedė ministerijoms skubiai parengti konkrečius siūlymus, o Seimo vadovybė viešai skaičiuoja, kad toks mokestis į Lietuvos biudžetą galėtų atnešti iki 46 mln. eurų papildomų pajamų, reikalingų biudžeto skylėms lopyti ir socialinėms programoms finansuoti.
Seimo pirmininkas Juozas Olekas bandė švelninti toną, pareikšdamas, kad Lietuva galėtų taikyti mažesnį viršpelnio mokesčio tarifą nei Lenkijoje, ieškodama kompromiso su strateginiu investuotoju. Tačiau pačiam „Orlen“ toks siūlymas atrodo paradoksalus: pernai įmonės pajamos traukėsi, o pelningumas dėl svyruojančių maržų išlieka itin trapus. Koncernas pabrėžia, kad kai rinka gera, valdžia reikalauja atiduoti „viršpelnį“, o kai perdirbimo maržos krenta į minusą, visus nuostolius tenka dengti pačiai įmonei.
Kodėl būtų nelogiška naikinti „auksinius kiaušinius dedančią vištą“?
Mažeikių naftos perdirbimo gamykla yra strateginis Lietuvos ekonomikos ir energetinio saugumo ramstis – didžiausia šalies mokesčių mokėtoja, stambiausia eksportuotoja ir kritinis darbdavys visame Šiaurės Vakarų Lietuvos regione. Vos prieš kelerius metus čia buvo pradėtas ir baigiamas milžiniškas, šimtus milijonų eurų kainavęs dugno likučių hidrinimo įrenginio projektas, skirtas padidinti šviesiųjų naftos produktų išeigą ir sumažinti mazuto gamybą.
Fizinis gamyklos uždarymas sukeltų katastrofiškas pasekmes ne tik vietos darbo rinkai, bet ir Klaipėdos uostui bei „Lietuvos geležinkeliams“, kurių krovinių srautas tiesiogiai priklauso nuo naftos produktų. Todėl dabartinis aštrus konfliktas vertinamas kaip klasikinė jėgos dvikova: „Orlen“ aiškiai demonstruoja, kad jei Lietuva pavers mokesčių aplinką neprognozuojama ir atims investicinę grąžą, gamykla gali būti užkonservuota arba paversta paprastu kuro importo terminalu, paliekant valstybę be strateginės perdirbimo grandies.
Šis straipsnis parengtas pagal Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės pranešimus ir verslo naujienų agentūrų informaciją.
