Socialiniai tinklai mus sujungia kaip niekada anksčiau – bet jie taip pat gali skatinti priklausomybę ir nerimą. Pažvelkime, kaip pernelyg ilgas laikas prie ekranų veikia mūsų smegenis, santykius ir savijautą. — priklausomybė nuo ekranų ir dopamino
Daugiau šia tema: Jaunimas, YOUTH
Socialiniai tinklai pakeitė žmonių įpročius ir ateityje juos toliau keis. Prieš beveik 25 metus mažai kas būtų numanęs, kad kiekvieno kišenėje gulės maždaug 15 centimetrų įrenginys, kuris žino kelią visur, rodo nuotraukas, groja muziką ir vaizdo įrašus bei akimirksniu sujungia mus su visu pasauliu. Tačiau svarbu prisiminti, kad tai dviašmenis kardas – skaitmeninis gyvenimas gali rimtai paveikti žmonių tarpusavio santykius.
Kai 1945 m. buvo pristatytas ENIAC (Electronic Numerical Integrator and Computer) – pirmasis praktiniam naudojimui sukurtas kompiuteris – žiniasklaida jį pakrikštijo „milžiniškomis smegenimis“. Tai buvo tikra savo laikmečio „matematinė mašina“, galėjusi spręsti sudėtingas lygtis.
Tai buvo tik pirmoji iš daugybės mokslo ir technologijų pergalių. Praėjus maždaug pusei amžiaus, 1997 m., atsirado svetainė SixDegrees.com, kuri laikoma pirmuoju rimtu socialiniu tinklu. Ją galima vadinti šiuolaikinių socialinių tinklų „tėvu“ – nariai galėjo kurti profilius, tvarkyti draugų sąrašus ir bendrauti privačiomis žinutėmis.
Helena Talihärm, Estijos psichologė
Ar socialiniai tinklai – skaitmeninis narkotikas?
Terminas „internetinė priklausomybė“ pirmą kartą pavartotas 1996 m., o technologijoms toliau vystantis, palaipsniui imta kalbėti ir apie priklausomybę nuo socialinių tinklų. Iš pradžių interneto priklausomybės diagnostiniai kriterijai buvo kuriami remiantis panašumais į alkoholio priklausomybę. 2018 m. Burduro Mehmet Akif Ersoy universiteto tyrimas apibrėžė priklausomybę taip: „aš gerai jaučiuosi tik internete; kai nesu internete – esu nevertingas; internete esu svarbus; man nesiseka, kai nesu internete; niekam nepatinku, kai nesu internete; internetas yra vienintelis mano draugas; visi žmonės manęs netinkamai neelgiasi, išskyrus interneto aplinkoje“. Be paties interneto naudojimo, pradėta tirti ir socialinių tinklų poveikis – neurologinių ir psichiatrinių tyrimų rezultatai rodo, kad aktyviems socialinių tinklų naudotojams pasireiškia panašūs biologiniai ir psichologiniai simptomai, kaip ir tiems, kurie priklausomi nuo alkoholio, cigarečių ar narkotikų.
Vis dėlto Bostono vaikų ligoninės „Digital Wellness Lab“ vadovas dr. Michaelas Richas „The New York Times“ straipsnyje siūlo vartoti sąvoką „problemiškas interneto ir medijų naudojimas“ (Problematic Internet Media Use). Jo manymu, žodis „priklausomybė“ ne visuomet tinkamas, nes šiandien efektyvus interneto naudojimas tapo būtina kasdienio gyvenimo dalimi.
„The Guardian“ publikuotame straipsnyje specialistai taip pat įspėja atsargiai vartoti „priklausomybės“ etiketę pernelyg dažnam telefono naudojimui. Vieni teigia, kad tokio elgesio medikalizavimas gali patologizuoti įprastus įpročius ir užgožti platesnius socialinius bei technologinius veiksnius, skatinančius ekrano laiką; kiti mano, kad priklausomybės pripažinimas padėtų suteikti geresnę pagalbą tiems, kurie išties kenčia.
Apskritai dar anksti vienareikšmiškai tvirtinti, kad socialiniai tinklai „tikrai sukelia priklausomybę“. Pozityviosios medijų psichologijos tyrėja Sophie H. Janicke‑Bowles „Psychology Today“ straipsnyje siūlo į šį ginčą žiūrėti it į modernią „Dovido ir Galijoto“ versiją. Šiame tekste žodį „priklausomybė“ vartojame kaip perteklinį socialinių tinklų naudojimą apibūdinantį terminą.
O kokios tokio įsitraukimo priežastys? Pasak psichologės Helenos Talihärm, norint suprasti problemą, verta paaiškinti žmogaus biologiją. „Slenkant socialinių tinklų srautus, smegenys gauna greitą dopamino dozę – organinį junginį, sukeliantį malonumo jausmą. Kai veikiame tai, kas malonu, dopaminas išsiskiria, o kūnui patinka šis potyris, tad smegenys ragina jo siekti dar kartą – taip atsiranda priklausomo elgesio rizika. Tai panašu į alkoholio ar narkotikų priklausomybę“, – pabrėžia H. Talihärm.
„Nebūčiau sakiusi, kad turėjau priklausomybę, bet turėjau problemą. Svarbus aspektas buvo ir dopamino lygis. Negalėjau žiūrėti filmo nenaršydama telefone, skaitymas atrodė nuobodus – tai buvo dalykai, kuriuos turėjau taisyti“, – prisimena Tina.
Ekrano laiką verta riboti. Pasak H. Talihärm, problemą geriausia spręsti ankstyvoje stadijoje, nelaukiant, kol teks „gesinti gaisrą“. Veiksmingiausias būdas – nusistatyti ekrano laiko limitus.
„Jei jaunuolis pats nepajėgia sau nustatyti protingų ribų, šį vaidmenį turi prisiimti tėvai arba kitas patikimas suaugęs“, – sako psichologė. Psichiatrai ir neuromokslininkai nepilnamečiams rekomenduoja ne daugiau kaip 2 valandas ekrano laiko per dieną.
Jaunieji žurnalistai Europoje – Susipažinkite su autoriumi
Egert Ninep
Esu 19 metų pirmo kurso žurnalistikos studentas Egertas Ninepas. Esu iš Estijos, šiuo metu studijuoju Talino universiteto Baltijos kino, medijų ir menų mokykloje. Be žurnalistikos, man labai patinka dainuoti – dabar dainuoju su estų poproko grupe „Exitum“.
Straipsnio bendraautoriai: Friederike Kroeger, Alexandros Tsianakas, Luiza Elena Zob, Sasha Curin
Šis straipsnis atspindi tik autorių nuomonę. Europos Komisija ir „Eurodesk“ už jį neatsako.
