Augant geopolitinei įtampai ir vis dažniau diskutuojant apie JAV vaidmenį Europos saugume, vis daugiau dėmesio skiriama Europos Sąjungos tarpusavio gynybos įsipareigojimams.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Viena svarbiausių nuostatų – Lisabonos sutarties 42.7 straipsnis, kuris numato, kad jei viena valstybė narė patiria ginkluotą agresiją savo teritorijoje, kitos šalys privalo jai padėti visomis turimomis priemonėmis.
Šis straipsnis dažnai lyginamas su NATO 5 straipsniu, tačiau jų veikimo logika nėra visiškai identiška. NATO kolektyvinė gynyba remiasi struktūriniu atgrasymu ir bendromis karinėmis pajėgomis, o ES mechanizmas labiau grindžiamas dvišale ar tarpvyriausybine pagalba. Be to, Lisabonos sutartis numato, kad valstybės gali išlaikyti savo specifinę saugumo ir gynybos politiką, todėl pagalba nebūtinai turi būti karinė – ji gali apimti diplomatines, finansines ar humanitarines priemones. Tai ypač aktualu šalims, kurios tradiciškai laikosi neutralumo, pavyzdžiui, Austrijai, Airijai, Kiprui ar Maltai.
Nors dokumentuose šis įsipareigojimas atrodo griežtas, praktikoje jis beveik nebuvo išbandytas. NATO 5 straipsnis buvo aktyvuotas tik kartą – po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolių Jungtinėse Valstijose, kai Aljansas padėjo saugoti JAV oro erdvę. Panašiai ir ES 42.7 straipsnis buvo panaudotas tik vieną kartą – 2015 m., po teroro išpuolių Paryžiuje. Tuomet kitos valstybės narės suteikė Prancūzijai karinę ir logistinę paramą, tačiau tai nebuvo klasikinis plataus masto karinis konfliktas, todėl analitikai mano, kad nuostata iš esmės dar nėra išbandyta realios tarpvalstybinės agresijos sąlygomis.
Po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą daugelis Europos valstybių pradėjo aktyviau stiprinti savo gynybos pajėgumus ir glaudžiau integruoti karines struktūras. Pavyzdžiui, Nyderlandų ir Vokietijos sausumos pajėgos veikia itin glaudžiai, o Belgija ir Nyderlandai koordinuoja jūrines operacijas. Vis dėlto dalis ekspertų pabrėžia, kad Europa vis dar nėra pasirengusi visiškai apsiginti be JAV paramos, todėl transatlantinis bendradarbiavimas išlieka esminis saugumo ramstis.
Kita vertus, pastarųjų metų politinės diskusijos rodo, kad ES šalys vis labiau suvokia būtinybę stiprinti bendrą gynybą ir mažinti priklausomybę nuo išorinių partnerių. Ar 42.7 straipsnis būtų įgyvendintas realaus didelio karinio konflikto atveju, kol kas lieka teorinis klausimas, kurį galėtų atsakyti tik praktika.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
Šaltinis: tarptautinė žiniasklaida
