ES Teisingumo Teismas išaiškino, kaip nustatyti darbo sutarčiai taikytiną teisę, kai darbuotojo įprasta darbo vieta laikui bėgant persikelia į kitą šalį.
Daugiau šia tema: ES Teisingumo Teismas, CURIA
Vežėjo ir vilkiko vairuotojo ginčas atvedė į ES Teisingumo Teismą
Byloje nagrinėta situacija, kai Liuksemburge registruota transporto įmonė „Locatrans“ samdė Prancūzijos pilietį vilkiko vairuotoju. Sutartyje buvo nurodyta, kad darbo santykiams taikoma Liuksemburgo teisė, o darbas atliekamas keliose Europos šalyse. Tačiau bėgant metams vairuotojo reali darbo vieta vis labiau persikėlė į Prancūziją.
2014 m. įmonė pati pripažino, kad dėl vairuotojo veiklos daugiausia Prancūzijoje ji turi mokėti socialinio draudimo įmokas Prancūzijoje. Tais pačiais metais, vairuotojui atsisakius mažinti darbo laiką, darbo santykiai buvo nutraukti. Ginčas dėl to, kokia teisė turi būti taikoma, pasiekė Prancūzijos kasacinį teismą, o šis kreipėsi į ES Teisingumo Teismą.
Ką turi daryti teismai, kai darbo vieta laikui bėgant pasikeičia?
Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą: jeigu darbuotojo įprasta darbo vieta laikui bėgant persikelia į kitą šalį, kaip tai paveikia taikytiną teisę? Tai svarbu visai ES, ypač sektoriuose, kuriuose darbuotojai dirba keliose šalyse — pavyzdžiui, transporto, logistikos, statybų.
Teismas priminė, kad pagal Romos konvenciją galioja du pagrindiniai kriterijai: šalis, kurioje darbuotojas įprastai dirba, arba, jeigu tokios nėra, šalis, kurioje yra įmonės padalinys, per kurį darbuotojas buvo įdarbintas. Tačiau šie kriterijai netaikomi, jeigu visos aplinkybės rodo, kad darbo sutartis yra glaudžiau susijusi su kita šalimi.
Nauja įžvalga: svarbiausia – naujoji įprasta darbo vieta
Teismas pabrėžė, kad jeigu darbuotojo įprasta darbo vieta iš esmės pasikeitė ir persikėlė į kitą šalį, šis faktas turi būti vertinamas nustatant, kurios šalies teisė taikoma darbo sutarčiai. Ankstesnė darbo vieta šiuo atveju nebėra lemiamas kriterijus. Tai svarbi žinutė visiems darbdaviams, kurių darbuotojai keičia veiklos geografiją.
Vis dėlto, jei neįmanoma nustatyti stabilios darbo vietos (kaip transporto sektoriuje), turi būti taikomas antras kriterijus — tos šalies teisė, kurioje yra įmonės padalinys, per kurį darbuotojas buvo įdarbintas. Šiuo atveju tai būtų Liuksemburgas. Tačiau nacionalinis teismas privalo įvertinti visas aplinkybes — pavyzdžiui, kur darbuotojas faktiškai atliko daugiausia darbo ir kur buvo mokėtos socialinio draudimo įmokos.
Galutinis sprendimas – nacionaliniam teismui
Teisingumo Teismas nepersprendžia ginčo dėl esmės — tai turi padaryti nacionalinis teismas. Prancūzijos kasacinis teismas dabar turi nustatyti, ar pagal visas aplinkybes darbo sutartis yra glaudžiau susijusi su Prancūzija, ar vis dėlto su Liuksemburgu. Tai lems, kuri darbo teisė bus taikoma ginčui.
Straipsnis parengtas remiantis ES Teisingumo Teismo informacija.
