Artimųjų Rytų regionas atsidūrė ant visuotinio karo slenksčio, kai Izraelis ir Iranas pirmą kartą nuo balandžio mėnesio susitarimo sulaužė paliaubas ir apsikeitė masiniais tiesioginiais kariniais smūgiais. Konfliktas staigiai eskalavosi po to, kai Teheranas paleido balistinių raketų bangą į Izraelio teritoriją, reaguodamas į pražūtingą Izraelio ataką Beirute, kuri, Irano teigimu, peržengė visas raudonąsias linijas. Nepaisant aktyvių JAV prezidento Donaldo Trumpo raginimų susilaikyti, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu ignoravo Vašingtono prašymus ir nurodė kariuomenei pradėti plataus masto atsakomąją operaciją prieš taikinius pačiame Irane.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Paliaubų žlugimas ir Trumpo įtakos ribos
Santykinė ramybė regione baigėsi, kai Iranas pareiškė praradęs kantrybę dėl sistemingų Izraelio ir JAV vykdomų paliaubų pažeidimų. Lemiamu tašku tapo intensyvus Izraelio aviacijos smūgis Libano sostinėje Beirute, per kurį buvo sunaikinti aukšto rango proiranietiškų jėgų vadovybės nariai. Atsakydamas į tai, Teheranas aktyvavo savo raketines pajėgas, o vėliau pranešė laikinai uždarantis šalies oro erdvę po to, kai jų paleisti užtaisai pasiekė taikinius Izraelyje, o šis atsakė smūgiais miestuose visoje vakarų ir centrinėje Irano dalyje.
Ši įvykių eiga aiškiai parodė, kad JAV prezidento D. Trumpo diplomatinis spaudimas ir asmeniniai prašymai nebedaro lemiamos įtakos B. Netanyahu sprendimams. Izraelio premjeras, slegiamas vidaus politinių problemų ir radikalių koalicijos partnerių reikalavimų, pasirinko visiškos karinės pergalės strategiją, demonstruodamas, kad šalies išlikimo klausimus spręs nepriklausomai nuo Vašingtono politinio kurso. Baltųjų rūmų nesugebėjimas suvaldyti savo pagrindinio sąjungininko Artimuosiuose Rytuose rodo mąžtančius JAV diplomatinius svertus prieš strateginius regiono žaidėjus.
Galimas JAV pasitraukimas ir jėgų balanso vertinimas
Scenarijus, kuriame Jungtinės Valstijos nuspręstų atsitraukti ir nesikišti į tolesnę karinę konfrontaciją, turėtų katastrofiškų pasekmių visam regionui, nes tai pašalintų paskutinį stabdymo mechanizmą. Be JAV logistinės paramos ir tiekiamos amunicijos Izraelio priešraketiniam skydui „Geležinis kupolas“, šalis greitai susidurtų su išsekimo krize prieš masines Irano ir jo proksi grupuočių raketų atakas. Kita vertus, JAV pasitraukimas paskatintų Iraną elgtis dar agresyviau ir visiškai užblokuoti strateginius laivybos kelius Persijos įlankoje, kas akimirksniu sukeltų pasaulinę naftos ir ekonomikos krizę.
Vertinant abiejų pusių šansus pasiekti karinę pergalę, analitikai pabrėžia, kad tradicinio karo prasme nė viena šalis neturi absoliutaus pranašumo, galinčio lemti visišką priešininko kapituliaciją. Izraelis pasižymi triuškinančiu technologiniu pranašumu, moderniausia aviacija ir galingomis žvalgybos sistemomis, galinčiomis suduoti tikslius smūgius giliai priešo teritorijoje. Tačiau Iranas disponuoja milžinišku asimetriniu potencialu – didžiausiu regione balistinių raketų bei dronų arsenalu ir gausiu sąjungininkų tinklu Libane, Sirijoje bei Jemene, leidžiančiu varginti Izraelį ilgalaikiame sekinimo kare, kuriame geopolitinis stabilumas tampa nebeįmanomas.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
