Ispaniją supurtė pirmasis per pastaruosius 14 metų visuotinis nacionalinis streikas, kuris sutrikdė transportą, uostus, mokyklų bei pramonės įmonių darbą visoje šalyje. Šimtai tūkstančių, o pagal profsąjungų skaičiavimus – ir milijonai žmonių išėjo į Madrido, Barselonos, Valensijos, Sevilijos bei kitų didmiesčių gatves, reikalaudami pažaboti nekontroliuojamą nuomos ir būsto kainų augimą bei padidinti atlyginimus. Nors dienos eisenos daugumoje miestų vyko taikiai, vėlai vakare Barselonoje protestai peraugo į aršius susirėmimus su riaušių policija, deginamus konteinerius ir areštus.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Kas organizavo streiką ir kokios priežastys išvedė žmones į gatves?
Visuotinį 24 valandų streiką inicijavo ir suorganizavo plačiausia per pastaruosius dešimtmečius visuomeninių judėjimų koalicija: Nuomininkų sąjungos (Sindicato de Inquilinas), studentų organizacijos, kovos su iškeldinimais grupės bei didžiosios ir alternatyviosios šalies profesinės sąjungos (tarp jų CCOO, UGT, CGT ir CNT).
Pagrindinė protestų priežastis – kritinė būsto įperkamumo krizė, kurią skatina nekontroliuojamas trumpalaikės turistinės nuomos verslas, užsienio investicinių fondų vykdoma nekilnojamojo turto supirkimo banga bei staigiai šoktelėjusios palūkanų normos. Per pastaruosius kelerius metus nuomos kainos didžiuosiuose Ispanijos miestuose išaugo keliasdešimt procentų, o vidutiniai atlyginimai nepaveja infliacijos – daugelis dirbančių ispanų ir jaunimo nuomai priversti skirti daugiau nei pusę savo mėnesinių pajamų. Streikuotojai pareikalavo įstatymiškai sumažinti nuomos kainas 50 proc., uždrausti trumpalaikę turistinę nuomą gyvenamuosiuose rajonuose bei sustabdyti priverstinius iškeldinimus.
Kaip vyko streikas ir kas prie jo prisijungė?
Streikas apėmė visą šalį ir tapo masiškiausiu nuo 2012 metų. Prie akcijos prisijungė viešojo transporto darbuotojai, uostų krovikai, pramonės gamyklų darbininkai, mokytojai, sveikatos apsaugos personalas, pašto tarnybos ir paslaugų sektoriaus darbuotojai. Madride, Barselonoje, Valensijoje, Malagoje ir Bilbao dirbo tik minimalus būtinasis transportas, o dešimtyse universitetų buvo nutrauktos paskaitos.
Organizatorių teigimu, streike ir demonstracijose dalyvavo milijonai gyventojų (vien Barselonoje susirinko apie 120 tūkst. žmonių, Madride – dar daugiau). Dieną vykusios eisenos praėjo taikiai, tačiau sutemus Barselonos centre radikalios grupės pradėjo statyti barikadas, padeginėti šiukšlių konteinerius bei daužyti bankų ir nekilnojamojo turto agentūrų vitrinas, o Katalonijos policija („Mossos d’Esquadra“) panaudojo ašarines dujas ir gumines lazdas.
Ką apie tai rašo Ispanijos spauda ir kokia valdžios reakcija?
Ispanijos žiniasklaidoje įvykis vertinamas kaip lūžio taškas socialinėje šalies politikoje. Kairės pakraipos leidiniai („El País“, „elDiario.es“) pabrėžia, kad būsto problema tapo pagrindiniu socialiniu sprogmeniu, suvienijusiu skirtingas kartas, ir perspėja ministro pirmininko Pedro Sánchezo mažumos vyriausybę, kad kosmetinių priemonių nebeužtenka.
Tuo tarpu konservatyvioji ir verslo spauda („El Mundo“, „ABC“, „Expansión“) akcentuoja milžiniškus ekonominius nuostolius verslui bei logistikai, aštriai smerkia naktinius vandalizmo aktus Barselonoje ir kritikuoja vyriausybės bandymus reguliuoti nuomos rinką, teigdama, kad griežti kainų lubų įstatymai tik dar labiau sumažins būsto pasiūlą rinkoje. Pats premjeras P. Sánchezas pripažino, kad gyventojų nepasitenkinimas dėl būsto kainų yra pagrįstas, ir pažadėjo skirti papildomų valstybės fondų socialinio būsto statyboms, tačiau atmetė radikalius reikalavimus priverstinai nusavinti privatų nekilnojamąjį turtą.
Šis straipsnis parengtas remiantis tarptautinės spaudos apžvalga.
