Įtampa Persijos įlankoje pasiekė kulminaciją, tačiau po masinių oro atakų grasininis JAV prezidento Donaldo Trumpo tono pasikeitimas nustebino tarptautinę bendruomenę. Baltieji rūmai netikėtai sustabdė suplanuotus naujus smūgius Teheranui ir pareiškė, kad susitarimas dėl karinio konflikto nutraukimo yra „arti pabaigos“. Šis posūkis sukėlė daugybę diskusijų apie tikrąsias Vašingtono atsitraukimo priežastis, galimą Kinijos ginkluotės faktorių ir padarinius globaliai rinkai.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Netikėtas smūgių atšaukimas ir „didžiojo sandorio“ rėmai
Po intensyvių karinių reidų prieš Irano infrastruktūrą D. Trumpas demonstratyviai atsisakė tolesnių atsakomųjų veiksmų, teigdamas, kad Iranas sutiko su tam tikrais JAV iškeltais „sandorio parametrais“. Pagrindinė šio siūlomo susitarimo ašis – skubus ugnies nutraukimas ir saugios laivybos garantavimas strateginiame Hormūzo sąsiauryje, per kurį gabenama penktadalis visos pasaulio naftos. Teheranas, atsidūręs po didžiuliu diplomatiniu ir kariniu spaudimu, leido suprasti, kad yra pasirengęs pragmatiškoms deryboms, jei Vašingtonas atsisakys tikslo visiškai sunaikinti šalies ekonominį bei energetinį potencialą.
Diplomatiniai šaltiniai pabrėžia, kad prie šio staigaus tono pasikeitimo stipriai prisidėjo ir JAV sąjungininkės Artimuosiuose Rytuose. Saudo Arabija bei kitos Persijos įlankos valstybės išreiškė rimtą susirūpinimą dėl galimo kaimyninio karo išsiplėtimo ir tiesioginių Irano atsakomųjų smūgių jų pačių naftos gavybos infrastruktūrai. Gavęs AIškų signalą iš Persijos įlankos monarchijų bei susidūręs su rizika įklimpti į ilgaamžį konfliktą, D. Trumpas pasirinko pademonstruoti „taikos kūrėjo“ vaidmenį, siekdamas greitos pergalės prie derybų stalo.
Kinijos raketų faktorius: ar Pekinas privertė Vašingtoną persigalvoti?
Kariniai analitikai ir tarptautinės žvalgybos stebėtojai vis garsiau kelia versiją, kad JAV sprendimas pristabdyti smūgius nebuvo vien tik geros valios ar diplomatinio lankstumo ženklas. Pastarosiomis savaitėmis pasirodė pranešimai apie skubią Kinijos karinę pagalbą Teheranui, įskaitant modernių priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos sistemų (tokių kaip FK-3 ir HQ-9 eksportinių versijų) bei ilgo nuotolio anti-laivinių raketų tiekimą. Pekino pasirengimas skubiai sustiprinti Irano oro erdvės skydą drastiškai padidino galimų JAV aviacijos ir laivyno nuostolių riziką.
JAV karinė vadovybė turėjo atsižvelgti į tai, kad naujų Kinijos technologijų integracija paverstų tolesnius antrydžius kur kas pavojingesniais ir brangesniais. Pentagone suprantama, kad tiesioginis susidūrimas su pažangia Kinijos ginkluote Irane išprovokuotų ne tik regioninę krizę, bet ir tiesioginį JAV bei Kinijos konfrontacijos lygio pakilimą. Todėl Vašingtonas nusprendė išnaudoti laiko langą ir pasiekti susitarimą kol Iranas dar nespėjo pilnai dislokuoti gautų gynybos sistemų savo pakrantėse.
Poveikis pasaulio ekonomikai ir naftos rinkų reakcija
Bet koks situacijos pasikeitimas Persijos įlankoje žaibiškai atsispindi pasaulio ekonomikos rodikliuose. Žinia apie JAV smūgių atšaukimą ir galimą susitarimą iškart numalšino paniką tarptautinėse žaliavų biržose – „Brent“ rūšies naftos kainos, prieš tai šokusios į daugelio mėnesių aukštumas, patyrė korekciją žemyn. Rinkos dalyviai su palengvėjimu reagavo į signalus, kad laivyba per Hormūzo sąsiaurį nebus ilgam užblokuota, kas padėjo išvengti naujos visuotinės infliacijos bangos Vakarų valstybėse.
Vis dėlto ekonomistai perspėja, kad šis stabilumas yra itin trapus. Jei Trumpo žadamas „greitas susitarimas“ žlugtų arba Iranas atnaujintų išpuolius prieš komercinius laivus, naftos kainų šuolis būtų neišvengiamas, o tai suduotų skaudų smūgį visai globaliai logistikai ir gamybos sektoriui. Artimiausios savaitės parodys, ar JAV ir Irano derybos pavers laikiną ugnies nutraukimą ilgalaikiu strateginiu susitarimu, ar tai tespėjo būti tik trumpa pauzė prieš naują eskalacijos etapą.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
