Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos griežtai pasmerkė neseniai Kinijoje priimtą „etninės vienybės“ įstatymą, pavadindamos jį teisiniu įrankiu, skirtu vykdyti priverstinę mažumų asimiliaciją. Kol Vakarų analitikai ir aktyvistai įspėja apie gresiantį unikalios regionų kultūros naikinimą, oficialusis Pekinas šį žingsnį vertina visiškai kitaip. Kinijos valdžia įstatymą pristato kaip būtiną teisinį pagrindą šalies stabilumui, nacionaliniam saugumui ir visų piliečių bendram identitetui stiprinti, fone didžiulės šalies etninės įvairovės.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Kinijos etninė įvairovė ir oficiali Pekino vizija
Oficialiai Kinijos Liaudies Respublikoje yra pripažįstamos net 56 etninės grupės. Didžiausia iš jų – haniai (Han kinai), kurie sudaro apie 91 procentą visų šalies gyventojų, o likusius 9 procentus sudaro dešimtys milijonų žmonių, priklausančių kitoms 55 tautinėms mažumoms (pavyzdžiui, uigūrai, tibetiečiai, mongolai, džuangai ir kiti). Naujuoju įstatymu Pekinas siekia sujungti šią milžinišką demografinę įvairovę į vieną monolitinę sąvoką – „bendra kinų tautos šeima“. Oficialiojoje Kinijos žiniasklaidoje ir partijos pranešimuose teigiama, kad šis įstatymas skatina ekonominę integraciją, mažina regioninę atskirtį ir apsaugo šalį nuo išorinių jėgų bandymų kurstyti separatizmą bei susipriešinimą pasienio regionuose.
Pekino strategija remiasi privalomu bendros valstybinės kalbos (mandarinų) ir vieningo kultūrinio kodo diegimu visose švietimo įstaigose bei valstybės institucijose tautinių mažumų regionuose. Pagal naująją tvarką, vietos valdžios organai, mokyklos ir net verslo įmonės yra įpareigotos rengti „etninės vienybės“ programas ir propaguoti patriotizmą. Oficialiuose pranešimuose pabrėžiama, kad tai nėra kultūrų naikinimas, o modernizacijos procesas, padedantis mažumų atstovams lengviau integruotis į šalies darbo rinką ir pasinaudoti antros pagal dydį pasaulio ekonomikos privalumais.
Žmogaus teisių gynėjų kritika ir protestų rizika
Visiškai kitokį vaizdą piešia tarptautinės žmogaus teisių gynimo grupės, tokios kaip „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“, kurios šį įstatymą pasmerkė kaip „priverstinę asimiliaciją“. Ekspertų teigimu, po gražiais lozungais apie vienybę slepiasi agresyvus siekis galutinai ištrinti uigūrų Sinziange, tibetiečių Tibete ar vietos mongolų Vidinėje Mongolijoje unikalų religinį, kalbinį ir kultūrinį identitetą. Aktyvistai pabrėžia, kad tradicinių kalbų stūmimas iš mokyklų programų ir privalomas partinės ideologijos mokymasis pažeidžia pačios Kinijos konstitucijoje formaliai įrašytas teises į regioninę autonomiją.
Klausimas, ar šis sprendimas gali sukelti masinius protestus šalies viduje, išlieka itin sudėtingas. Dėl visiško informacinio lauko kontroliavimo, visuotinio sekimo sistemų ir griežtų bausmių už bet kokią nepasitenkinimo išraišką, atviri masiniai protestai pačioje Kinijoje šiandien yra mažai tikėtini. Vis dėlto, istorinė patirtis (pavyzdžiui, vietiniai kalbos gynėjų protestai Vidinėje Mongolijoje prieš kelerius metus) rodo, kad giluminis nepasitenkinimas išlieka stiprus. Teisės analitikai įspėja, kad prievartinis kultūrinis spaudimas ilgalaikėje perspektyvoje gali ne sutvirtinti, o priešingai – destabilizuoti situaciją, sukuriant latentinę įtampą, kuri, susidarius palankioms politinėms aplinkybėms, gali prasiveržti naujais etniniais konfliktais.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
