Vokietija šiandien išgyvena vieną ryškiausių saugumo politikos lūžių nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šalis, kuri dešimtmečius sąmoningai vengė bet kokių militarizacijos ženklų, dabar sparčiai plečia savo kariuomenę, didina gynybos išlaidas ir keičia visuomenės požiūrį į kariškio profesiją.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Dar visai neseniai būti Vokietijos kariuomenės – Bundesvero – kariu nebuvo lengva. Uniforma dažnai kėlė ne pagarbą, o atstūmimą, o viešoje erdvėje dominavo pacifizmas ir istorinė kaltė. Tačiau ši nuostata keičiasi. Vis dažniau Vokietijos gatvėse galima pamatyti žmones, kurie stabteli pasikalbėti su kariais, domisi jų tarnyba ir net padėkoja už pasirinktą kelią.
Šį lūžį paskatino geopolitinė realybė. Rusijos karas prieš Ukrainą, auganti įtampa Europoje, JAV politikos neapibrėžtumas ir NATO ateities klausimai privertė Berlyną pripažinti, kad ilgalaikis pasikliovimas kitų saugumo garantijomis nebeužtikrina stabilumo. Vokietijos vyriausybė atvirai kalba apie būtinybę būti pasirengusiai ginti ne tik sąjungininkus, bet ir savo teritoriją.
Per trumpą laiką Bundesveras pradėjo plataus masto pertvarką: didinamas karių skaičius, investuojama į modernią ginkluotę, atnaujinama mokymo sistema. Naujos šešių mėnesių bazinio parengimo programos orientuotos ne tik į tarptautines misijas, bet ir į šalies gynybą NATO kontekste. Tai – aiškus signalas, kad Vokietija nebenori būti silpnąja grandimi Europos saugumo architektūroje.
Vis dėlto šis procesas nėra be iššūkių. Politiniu lygmeniu kyla klausimų dėl finansavimo, nes didžiulės gynybos investicijos konkuruoja su socialinėmis programomis ir klimato politika. Ekonomiškai – ar Vokietijos pramonė pajėgs pakankamai greitai užtikrinti ginkluotės gamybą? O visuomenėje vis dar vyksta diskusija, kaip suderinti istorinę atmintį su nauju vaidmeniu pasaulyje.
Galiausiai Vokietijos kariuomenės atkūrimas yra ne vien techninis ar biudžetinis sprendimas. Tai gilesnis tapatybės klausimas: ar šalis gali būti stipri karine prasme, neprarasdama demokratinių vertybių ir kritiško požiūrio į savo praeitį? Atsakymo į šį klausimą ieško ne tik politikai, bet ir pati Vokietijos visuomenė.
















