Venesueloje gelbėjimo tarnybos ir tarptautinės komandos tęsia desperatiškas lenktynes su laiku, bandydamos po sugriuvusių pastatų nuolaužomis surasti gyvų likusių žmonių. Oficialiais duomenimis, dviejų galingų žemės drebėjimų aukų skaičius šalyje jau pasiekė beveik tūkstantį penkis šimtus žuvusiųjų, o dešimtys tūkstančių piliečių vis dar laikomi dingusiais be žinios. Nors pranešama apie stebuklingus tėvo ir sūnaus bei dviejų berniukų išgelbėjimo atvejus praėjus keturioms dienoms po katastrofos, ekspertai įspėja, kad biologinis langas rasti išgyvenusiųjų sparčiai užsidaro, o vietos gyventojų pyktis ant vyriausybės dėl vėluojančios pagalbos tik stiprėja.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Kodėl sėkmingų išgelbėjimų tiek mažai ir stebuklai po 72 valandų
Nedidelį oficialiai išgelbėtų asmenų skaičių nulėmė keli kritiniai veiksniai, iš kurių didžiausias – pačių gelbėjimo operacijų vėlavimas ir prasta logistika labiausiai nukentėjusiuose regionuose. Vietos gyventojai atvirai pyksta ant vyriausybės, nes pirmosiomis, pačiomis svarbiausiomis valandomis po žemės drebėjimo trūko centralizuoto koordinavimo, o profesionali tarptautinė pagalba į nelaimės vietas atvyko per vėlai. Daugelyje skurdžių priemiesčių žmonės ilgą laiką buvo palikti likimo valiai, o griuvėsių tankumas ir nestabilios konstrukcijos neleido rankiniu būdu greitai pasiekti giliai po betonu įstrigusių šeimų, kas dramatiškai sumažino šansus rasti žmones gyvus.
Nors standartinis optimalus laikas (vadinamosios „auksinės 72 valandos“) jau baigėsi, Venesueloje užfiksuoti keli unikalūs stebuklai, kai praėjus keturioms dienoms po nelaimės iš po griuvėsių gyvi buvo ištraukti tėvas su sūnumi bei dar du maži berniukai. Pasaulinė žemės drebėjimų istorija žino atvejų, kai žmonės po griūties išgyvendavo net 10–14 dienų, jei jie būdavo įstrigę vadinamosiose „saugumo kišenėse“, turėjo minimalią oro cirkuliaciją ir prieigą prie lietaus ar nutekėjusio vamzdyno vandens. Šie reti reiškiniai vis dar palaiko gelbėtojų motyvaciją tęsti paieškas, nors biologinės žmogaus organizmo išsekimo ribos be vandens jau yra pasiektos.
Kas laukia Venesuelos ir sunkiosios technikos pasitelkimas
Artimiausiu metu gelbėjimo operacijos pobūdis Venesueloje negrįžtamai pasikeis, nes pasibaigus langui, per kurį tikimasi rasti gyvųjų, į katastrofos zonas bus masiniu būdu įvesta sunkiąją technika – ekskavatoriai, buldozeriai ir kranai nuolaužų valymui. Tai taps pirmuoju dideliu išbandymu naujai paskirtai prezidentei Delcy Rodriguez, kuri privalės suvaldyti ne tik techninę krizę, bet ir augančią socialinę įtampą bei gyventojų nepasitenkinimą. Sunkiosios technikos darbas reiškia, kad operacija iš „paieškos ir gelbėjimo“ fazės pereina į „padarinių likvidavimo ir griuvėsių valymo“ etapą, kas psichologiškai labai sunkiai priimama aukų artimiesiems.
Sunkiasvorio transporto pasitelkimas nereiškia, kad visi dingusieji be žinios bus automatiškai paskelbti mirusiais teisiniu požiūriu. Tarptautiniai humanitariniai protokolai numato, kad asmenys laikomi „dingusiais be žinios“ tol, kol neatliekama pilna griuvėsių analizė ir teismo medicinos ekspertai neidentifikuoja palaikų pagal DNR ar odontologinius duomenis. Kadangi dešimtys tūkstančių žmonių vis dar yra po nuolaužomis, Venesuelos laukia ilgi mėnesiai kruopštaus teisinio ir medicininio darbo, o galutinis aukų sąrašas bus tikslinamas dar labai ilgai, vyriausybei bandant stabilizuoti humanitarinę situaciją šalyje.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
