Holivudo filmuose dažnai vaizduojamas dirbtinis prisiminimų implantavimas ilgą laiką buvo laikomas gryna moksline fantastika, tačiau šiuolaikinio neuromokslo pasiekimai verčia į šią idėją pažvelgti rimčiau. ES finansuojamo projekto „NGBMI“ rėmuose dirbantis Berlyno „Charité“ universiteto klinikinis neurotechnologijų profesorius Surjo Soekadaras paaiškina, kad nors teoriniu požiūriu tai yra įmanoma, realybėje procesas yra neįtikėtinai sudėtingas.
Daugiau šia tema: Inovacijos ir investicijos, CORDIS
Prisiminimų atkūrimo specifika ir neuronų architektūra
Viena didžiausių kliūčių yra tai, kad žmogaus atmintis veikia ne kaip statinis duomenų archyvas – prisiminimai nėra tiesiog saugomi protinėse „bylų spintose“. Kiekvieną kartą, kai asmuo ką nors prisimena, smegenys šią informaciją rekonstruoja iš naujo, todėl prisiminimas kaskart šiek tiek keičiasi priklausomai nuo esamo konteksto ir emocinės būsenos. Kadangi kiekvieno žmogaus smegenų neuronų tinklas yra unikalus ir nuolat evoliucionuoja laike, norint įskiepyti dirbtinį prisiminimą reikėtų sukurti universalų modelį, gebantį prisitaikyti prie radikaliai skirtingos individualios smegenų architektūros.
Be to, nepakanka tiesiog tam tikru momentu aktyvuoti konkrečią smegenų topografinę zoną – moduliacija turi vykti ilgą laiką, sinchronizuojantis su išoriniu kontekstu. Net jei pavyktų implantuoti motorinio elgesio prisiminimą, pavyzdžiui, važiavimą dviračiu, asmuo vis tiek turėtų fiziškai praktikuotis, nes suprasti koncepciją ir valdyti kūną nėra tas pats. Tyrimai su profesionaliais sportininkais rodo, kad net atliekant tą patį pasikartojantį judesį smegenų veikloje kaskart fiksuojami nedideli nukrypimai, o tai daro bet kokį potencialų atminties perkėlimą sunkiai prognozuojamu.
Smegenų ir mašinos sąsajos bei natūralios proto klastotės
Vykdydami Europos mokslinių tyrimų tarybos (ERC) finansuojamą projektą „NGBMI“, profesorius S. Soekadaras su komanda susitelkė į smegenų ir mašinos sąsajų (B/NMI) vystymą. Šios technologijos yra skirtos padėti pacientams, patyrusiems insultą ar paralyžių, sugrąžinti prarastas judėjimo, komunikacijos bei pažintines funkcijas. Projekto metu buvo sukurta inovatyvi mobili sistema, apjungianti šias sąsajas su transkranijine elektrine stimuliacija, kuri leidžia realiuoju laiku pritaikyti impulsus pagal individualų smegenų aktyvumą ir jau buvo sėkmingai išbandyta su pacientais, turinčiais neurologinių bei neuropsichiatrinių sutrikimų.
Įdomu tai, kad žmogaus protui suklastoti prisiminimus dažnai nereikia net pažangių technologijų. Dar 2006 m. atliktas mokslinis eksperimentas parodė, kad uždavus tyrimo dalyviams bizarinius klausimus apie jų praeities veiksmus – pavyzdžiui, ar jie prisimena pasipiršimą kavos automatui – dalis žmonių, pasikliaudami vien savo vaizduote, patys įtikėjo šiais melagingais faktais. Tai įrodo, kad žmogaus protas yra neįtikėtinai lankstus ir skystas, gebantis pats lengvai kurti netikras patirtis, todėl tyrėjams svarbiausia išmokti šį lankstumą panaudoti terapiniams tikslams ir prarastų funkcijų atkūrimui.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
