Šventasis Tėvas, lankydamasis vienoje iš Europos pasienio salų, dar kartą atvirai kreipėsi į Senojo žemyno lyderius ir visuomenę, ragindamas daryti gerokai daugiau, kad būtų užtikrinta humanitarinė pagalba bei apsauga į Europą plūstantiems migrantams. Popiežiaus vizitas ir skambūs žodžiai pasienio zonoje buvo orientuoti į europietiško solidarumo ir pamatinių krikščioniškų vertybių žadinimą, susiduriant su neblėstančiu migracijos spaudimu. Vis dėlto šis emocingas pareiškimas tradiciškai atgaivino kritinius klausimus visuomenėje: ar pats Vatikanas, būdamas teisine bei geografine Europos dalimi, rodo tinkamą pavyzdį, ar tik ribojasi moraliniais pamokymais kitiems, realiai neprisiimdamas fizinės bei finansinės naštos.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Vatikano statusas Europoje ir realus priimtų migrantų skaičius
Nors popiežius savo kalbose dažnai naudoja sąvoką „Europa“ kaip platesnį politinį ir geografinį vienetą, kritikai primena, kad pati mažiausia pasaulio valstybė – Vatikanas – yra šio žemyno širdyje ir teoriškai turėtų vadovautis tais pačiais principais. Vertinant sausus skaičius, kiek fizinių migrantų priėmė pati Vatikano teritorija nuo krizės pradžios, vaizdas atrodo labai kuklus. Dėl itin specifinio valstybės statuso, griežtų pilietybės įstatymų ir fizinės erdvės trūkumo (šalis užima vos 0,44 kvadratinio kilometro), pačiame Vatikane nuolat gyventi buvo leista tik kelioms migrantų šeimoms iš Sirijos ir Afrikos regionų, kurias asmeniškai globoja Šventojo Sosto dvasininkai.
Šis simbolinis kelių dešimčių asmenų priėmimas tiesiogiai į savo teritoriją dažnai tampa pretekstu visuomenės priekaištams dėl to, kad Bažnyčia reikalauja masinio pabėgėlių integravimo iš tokių šalių kaip Italija, Vokietija ar Prancūzija, pati išlaikydama uždaras ir griežtai saugomas sienas. Vis dėlto Vatikano atstovai atmeta kaltinimus „nieko nedarymu“ ir pabrėžia, kad jų pagalbos modelis veikia ne per tiesioginį apgyvendinimą pačioje kunigaikštystėje, o per milžinišką finansinę bei logistinę paramą, kurią Šventasis Sostas paskirsto už savo sienų ribų, naudodamas tarptautinį katalikiškų organizacijų tinklą.
Finansiniai asignavimai ir labdaros tinklų veikla Italijoje
Kalbant apie finansinę šio reikalo pusę, Vatikanas oficialiai neviešina vieno konkretaus biudžeto ar sumos, skirtos išimtinai tik migrantų centrų statybai, tačiau lėšos humanitarinėms misijoms yra skaičiuojamos dešimtimis milijonų eurų kasmet. Pagrindinis finansinis įrankis – popiežiaus labdaros fondas „Peter’s Pence“ ir Katalikų bažnyčios organizacija „Caritas“, kurių sąskaitos yra tiesiogiai pildomos iš Vatikano turto fondų bei tikinčiųjų aukų visame pasaulyje. Šios lėšos yra skiriamos finansuoti šimtams pabėgėlių priėmimo centrų, maisto valgyklų ir teisinės pagalbos punktų, kurie fiziškai veikia Italijos teritorijoje bei kitose Europos šalyse.
Todėl teiginys, kad Šventasis Sostas tik „rodo pirštu į kitus“, nėra visiškai tikslus ekonominiu požiūriu – Bažnyčia prisiima didelę dalį humanitarinių paslaugų naštos, kurią valstybės turėtų dengti iš savo biudžetų. Tačiau politiniai analitikai pastebi, kad popiežiaus institucija sąmoningai renkasi išskirtinai moralinio arbitro vaidmenį. Tokia pozicija leidžia Vatikano vadovui kritikuoti griežtėjančią ES šalių migracijos politiką ir reikalauti atvirų durų, pačiam išvengiant tiesioginės politinės bei teisinės atsakomybės už saugumo, logistikos ir valstybės sienų apsaugos procesus, su kuriais kasdien susiduria realios Europos Sąjungos vyriausybės.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
