Vokietijos ekonomika ir pramonės elitas išgyvena itin prieštaringą etapą, kuriame persipina nerimas dėl gamybos bėgimo į užsienį ir technologinės ateities viltys. Didžiulį skandalą Vokietijoje sukėlė automobilių gamintojos „Audi“ sprendimas investuoti 4 mlrd. JAV dolerių į pirmosios savo gamyklos statybą Jungtinėse Valstijose, kurį rinkimų mitinge asmeniškai paskelbė Donaldas Trumpas. Tuo pat metu Berlynas atveria naują strateginį puslapį energetikoje – Vokietija kartu su Japonija pradeda kurti ateities branduolių sintezės reaktoriaus projektą, siekdamos įvaldyti švarios energijos „šventąjį Gralį“.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Kodėl vokiečiai piktinasi „Audi“ investicijomis JAV ir kas tam vadovavo?
Vokietijos visuomenėje, profesinėse sąjungose bei politiniuose sluoksniuose žinia apie „Audi“ 4 mlrd. dolerių gamyklą Džordžijos valstijoje buvo sutikta su didžiuliu kartėliu ir pasipiktinimu. Šis žingsnis įvyko itin skausmingu Vokietijai momentu: visa „Volkswagen“ grupė dėl aukštų energijos kainų, silpnos paklausos ir didelių gamybos kaštų Europoje įgyvendina griežtą taupymo programą, mažina dešimtis tūkstančių darbo vietų bei pirmą kartą istorijoje svarsto apie gamyklų uždarymą pačioje Vokietijoje. Vokiečių darbuotojams ir profesinei sąjungai „IG Metall“ atrodo nepriimtina, kad milijardai eurų nukreipiami kurti 4 500 darbo vietų kitoje Atlanto pusėje, kol tėvynėje darbuotojai baiminasi atleidimų.
Skandalą dar labiau pakurstė politinis kontekstas: „Audi“ generalinis direktorius Gernotas Döllneris pasirodė ant vienos scenos kartu su Donaldu Trumpu priešrinkiminiame mitinge Džordžijoje, likus vos kelioms dienoms iki JAV vidurio kadencijos rinkimų. D. Trumpas šį sandorį pateikė kaip savo muitų politikos pergalę, o Vokietijos politikai apkaltino „Audi“ vadovą politinio neutralumo principo pažeidimu ir paklusimu šantažui. Tačiau verslo logika buvo pragmatiška: D. Trumpo įvesti protekcionistiniai muitai automobiliams, plienui ir detalėms vien praėjusiais metais „Audi“ atsiėjo per 1,2 mlrd. eurų, nes visi JAV parduodami automobiliai buvo importuojami iš Europos ar Meksikos. Statydama gamyklą vietoje, bendrovė siekia apeiti prekybos barjerus, nepaisant to, kad sprendimui dar reikės galutinio „Volkswagen“ stebėtojų tarybos pritarimo.
Branduolių sintezė: Berlyno ir Tokijo aljansas dėl energijos „šventojo Gralio“
Tuo pat metu Vokietija siekia užsitikrinti lyderystę tose srityse, kurios ilgainiui gali išspręsti pačios Europos energetinę krizę. Japonija ir Vokietija sutarė suvienyti pajėgas ambicingame branduolių sintezės projekte, kuris numato ne tik fundamentinius tyrimus, bet ir bendrą demonstracinės elektrinės statybos planavimą ateityje. Termobranduolinė sintezė – procesas, kurio metu vandenilio izotopai jungiasi esant šimtams milijonų laipsnių temperatūrai, imituojant procesus Saulės gelmėse – laikoma energetikos revoliucija, galinčia suteikti praktiškai neribotą, nulinės taršos ir saugią energiją be radioaktyvių ilgaamžių atliekų pavojaus.
Šis dvišalis bendradarbiavimas remiasi ilgalaikiais abiejų šalių mokslo ir inžinerijos pasiekimais. Vokietija yra pasaulinė stelaratorių technologijos lyderė, valdanti pažangiausią pasaulyje „Wendelstein 7-X“ įrenginį Greifsvalde, o Japonija demonstruoja išskirtinę pažangą su didžiausiu veikiančiu eksperimentiniu tokamaku „JT-60SA“ Ibarakio prefektūroje. Sujungusios Vokietijos plazmos fizikos patirtį, magnetų gamybos technologijas ir Japonijos pramoninių konglomeratų pajėgumus, abi šalys tikisi paspartinti komercinio reaktoriaus kūrimą, kuris taptų alternatyva vėluojančiam tarptautiniam ITER projektui.
Ar pasiekti apčiuopiami proveržiai?
Branduolių sintezės srityje laboratoriniai proveržiai tampa vis labiau apčiuopiami, nors iki pramoninės elektros gamybos tinkle dar lieka ilgas kelias. Pastaraisiais metais tiek Vokietijos „Wendelstein 7-X“, tiek Japonijos reaktoriuose pavyko pasiekti rekordinius plazmos išlaikymo laikus, viršijančius kelias minutes, ir generuoti ekstremalias temperatūras, būtinas stabiliai sintezės reakcijai palaikyti. Be to, pritaikius pažangias superlaidžių magnetų medžiagas ir dirbtinio intelekto algoritmus plazmos turbulencijai suvaldyti, inžinieriams pavyko drastiškai sumažinti energijos nuostolius reaktoriaus viduje.
Nepaisant šių mokslo pergalių, pagrindinis iššūkis išlieka vadinamasis energijos atsiperkamumo koeficientas (Q>1) – užtikrinti, kad reaktorius pagamintų gerokai daugiau šiluminės energijos, nei sunaudojama jo magnetams ir plazmai įkaitinti, bei paversti šią šilumą nuolatine elektros srove. Japonijos ir Vokietijos partnerystė orientuota būtent į šį inžinerinį barjerą: pereiti nuo teorinių fizikos bandymų prie konkrečių konstrukcinių medžiagų, galinčių atlaikyti milžinišką neutronų srautą, kūrimo. Nors komercinė elektrinė pradės veikti ne anksčiau kaip kito dešimtmečio pradžioje, šis technologinis aljansas rodo, kad Vokietija nesiruošia prarasti savo pramoninio ir inovacinio potencialo globalioje arenoje.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
