Mokslininkai jau dešimtmečius naudoja galingus teleskopus ir kosmines misijas, ieškodami gyvybės pėdsakų už Žemės ribų, tačiau patvirtintų įrodymų iki šiol nėra. Neseniai žurnale „Nature Astronomy“ publikuotas tyrimas kelia klausimą, ar astrobiologai neieško klaidingų signalų ir ar nepraleidžia svarbios informacijos, gaunamos iš tolimų pasaulių. Tarptautinė tyrėjų komanda išnagrinėjo naujus metodus, kaip tiksliau atpažinti paslėptus duomenis, kad nebūtų nepastebėti tikrieji nežemiškos civilizacijos ar gyvybės ženklai.
Daugiau šia tema: Inovacijos ir investicijos, CORDIS
Tyrimų šališkumas ir klaidingai neigiami rezultatai
Analizuodami duomenis, astrobiologai nuolat susiduria su dviprasmiais rodikliais, kur turi aiškiai atskirti klaidingai teigiamus rezultatus nuo klaidingai neigiamų. Tyrimo autorė, Nyderlandų Utrechto ir Amsterdamo universitetų astrobiologijos profesorė Inge Loes ten Kate pažymi, kad šiuo metu mokslo bendruomenė daro sisteminę klaidą: per daug laiko skiriama siekiant išvengti klaidingai teigiamų vertinimų, kai dėl prietaisų paklaidų gyvybės egzistavimas paskelbiamas per klaidą. Tuo tarpu rizika visiškai nepastebėti realių gyvybės ženklų – klaidingai neigiamų rezultatų – tyrimų darbotvarkėse vis dar užima per mažai vietos.
Pėdsakai gali būti praleidžiami dėl to, kad jie bėgant laikui išblėso, juos sunku pastebėti tam tikroje aplinkoje arba dabartinės technologijos tiesiog nėra pakankamai pažangios. Šiuolaikiniai kosminiai aparatai ir instrumentai yra sukurti fiksuoti potencialią gyvybę, tačiau juos projektuojant nebuvo atsižvelgta į riziką kažką tiesiog pražiūrėti. Ekspertai ragina sukurti tikslinę tyrimų strategiją, kuri sujungtų laboratorinius eksperimentus, modeliavimą bei lauko darbus Žemėje, taip pat padėtų suformuluoti geriau apibrėžtus klausimus ir testuojamas hipotezes prieš siunčiant misijas į kosmosą.
Dirbtinio intelekto galimybės ir nežinomybės faktorius
Vienu efektyviausių įrankių sprendžiant šį iššūkį mokslininkai įvardija dirbtinį intelektą (DI), kuris geba analizuoti didelius duomenų kiekius ir identifikuoti tam tikrus dėsningumus bei šablonus. Pažangūs algoritmai gali atverti ir pastebėti tokius dėsningumus kosminiuose signaluose, kurių žmogaus akis ar tradiciniai analizės metodai niekada nepajėgtų užfiksuoti savarankiškai. Gavus naujus stebėjimų duomenis, mokslininkai vėliau galėtų tiksliau nustatyti, kaip ir kur šie elementai įsilieja į bendrą visatos vaizdą.
Pagrindinė astrobiologijos problema išlieka ta, kad žmonija linkusi ieškoti tik tokios gyvybės formos ir tokių pėdsakų, kuriuos jau gerai pažįsta iš žemiškosios patirties. Norint rasti tai, kas lieka paslėpta, būtina labai aiškiai suprasti, kokia alternatyvi gyvybė apskritai yra įmanoma konkrečiose planetose, kokios sąlygos jai reikalingos ir kaip teisingai interpretuoti jos paliekamus pėdsakus. Tačiau net ir turint pačius tiksliausius teorinius modelius, visatos mastai ir įvairovė palieka tikimybę, kad dalis svarbių signalų vis tiek gali būti praleisti.
Šis straipsnis parengtas pagal Europos Sąjungos pranešimus.
