Tyrimo tikslas: įvertinti fiskalinės politikos vaidmenį infliacijoje
Naujausiame ECB darbo dokumente nagrinėjama, kaip įvairios fiskalinės priemonės – nuo mokesčių pakeitimų iki valstybės išlaidų – prisidėjo prie infliacijos euro zonoje po pandemijos.
Daugiau šia tema: Euras ir ekonomika, ECB
Pagrindinės išvados: poveikis infliacijai augo palaipsniui
Tyrimas nustatė:
– **nuo pandemijos fiskalinė politika teikė nuosaikų, bet didėjantį teigiamą indėlį į infliaciją**;
– **netiesioginių mokesčių sumažinimas** (ypač energijos PVM ir akcizai) reikšmingai **slopino kainų kilimą**;
– kitos priemonės – transferai, investicijos ir vartojimo didinimas – **didino infliaciją per paklausą**;
– **fiskalinė politika tapo vienu iš pagrindinių veiksnių, skatinusių atlyginimų augimą**, o per tai – ir infliaciją.
Poveikis atlyginimams ir infliacijos lūkesčiams
Modelis parodė, kad:
– fiskalinės priemonės **stipriai veikė darbo užmokesčio augimą**, ypač 2020–2021 m.;
– **trumpalaikiai infliacijos lūkesčiai** didėjo kartu su fiskaliniu stimulu;
– **ilgalaikiai infliacijos lūkesčiai liko stabilūs**, o tai rodo tvirtą ECB politikos patikimumą.
Kas labiausiai lėmė infliacijos šuolį?
Tyrimas patvirtina, kad:
– **pasiūlos šokai** (energijos kainos, tiekimo grandinių sutrikimai) išliko pagrindiniai infliacijos veiksniai;
– **paklausos šaltiniai**, įskaitant fiskalinę politiką, turėjo mažesnį, bet didėjantį poveikį.
Fiskalinė politika kaip priemonė švelninti šokus
Tyrimo autoriai pabrėžia:
– gerai sukalibruota fiskalinė politika gali **suminkštinti pasiūlos šokų poveikį** ir paremti kainų stabilumą;
– tačiau pernelyg ilgai išliekantis fiskalinis stimulas gali **didinti infliacijos inerciją** ir apsunkinti pinigų politikos veikimą.
*Šis straipsnis parengtas pagal ECB informaciją.*
Šaltinis: https://www.ecb.europa.eu/pub/pdf/scpwps/ecb.wp3153~d3327b8625.en.pdf
