Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negali atimti iš prieglobsčio prašytojo visų materialinių priėmimo sąlygų vien dėl to, kad jis atsisako persikelti į kitą apgyvendinimo centrą. Net taikant sankcijas už taisyklių pažeidimus, privalu užtikrinti žmogaus orumą ir bazinius poreikius – ypač kai kalbama apie pažeidžiamus asmenis, pavyzdžiui, vienišą tėvą su nepilnamečiu vaiku.
Daugiau šia tema: ES Teisingumo Teismas, CURIA
Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje C‑184/24, kuri kilo Italijoje ir susijusi su prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygomis. Byla iš esmės kelia praktišką klausimą: ką valstybė gali daryti, jei žmogus atsisako persikelti į kitą apgyvendinimo centrą – ir kur yra riba, kai kalbama apie bazinių poreikių užtikrinimą.
Kas nutiko?
Pareigūnai Milane nusprendė perkelti AF ir jo nepilnametį vaiką BF iš vieno apgyvendinimo centro į kitą (abu Milane). Perkėlimas buvo numatytas todėl, kad jie užėmė būstą, skirtą keturiems žmonėms. AF kelis kartus atsisakė persikelti, nes vaikas lankė mokyklą netoli dabartinio centro.
Po pakartotinių atsisakymų Milano prefektūra priėmė sprendimą panaikinti materialines priėmimo sąlygas – t. y. paramą, kuri paprastai apima apgyvendinimą, maistą ir drabužius. AF šį sprendimą apskundė, teigdamas, kad be paramos jis nebegali patenkinti nei savo, nei vaiko bazinių poreikių.
Ką klausė nacionalinis teismas?
Lombardijos regioninis administracinis teismas (TAR) kreipėsi į ESTT, prašydamas išaiškinti, ar nacionalinės taisyklės, leidžiančios visiškai atimti visas materialines priėmimo sąlygas vien dėl atsisakymo persikelti, suderinamos su ES teise – konkrečiai su Direktyva 2013/33/ES dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo.
Ką pasakė Teisingumo Teismas?
ESTT pabrėžė, kad šiuo atveju AF nei paliko apgyvendinimo centrą, nei atsisakė savo prašymo suteikti tarptautinę apsaugą, todėl negalima remtis tomis direktyvos nuostatomis, kurios leidžia mažinti ar nutraukti paramą, kai asmuo pasitraukia iš sistemos.
Kita vertus, direktyva leidžia valstybėms narėms taikyti sankcijas už rimtus apgyvendinimo centro taisyklių pažeidimus. Atkaklus, nepagrįstas atsisakymas persikelti į kitą, tinkamesnį apgyvendinimą, gali pakenkti priėmimo sistemai, nes būstas negali būti paskirtas kitoms šeimoms, kurioms jis labiau reikalingas.
Esminė riba: negalima atimti visko
Tačiau Teismas aiškiai nubrėžė ribą: net ir taikant sankciją, ji turi būti proporcinga ir gerbti žmogaus orumą. Tai reiškia, kad sankcija negali būti tokia, kuri atimtų iš asmens galimybę patenkinti pačius elementariausius poreikius – būstą, maistą ar drabužius.
Tai ypač svarbu, kai prašytojai laikomi pažeidžiamais asmenimis – kaip šioje byloje: vienišas tėvas ir nepilnametis vaikas.
Ar valstybė gali priverstinai įgyvendinti perkėlimą?
ESTT taip pat pasakė, kad direktyva nedraudžia nacionalinėms institucijoms, laikantis proporcingumo ir pagrindinių teisių, pasitelkti nacionalinėje teisėje numatytas prievartos priemones, kad perkėlimas būtų įvykdytas. Kitaip tariant, valstybė gali siekti, kad sistema veiktų, bet negali to daryti palikdama žmogų be bazinių gyvenimo sąlygų.
Kodėl šis sprendimas svarbus?
Sprendimas siunčia aiškią žinią visoms ES šalims: priėmimo sistema gali turėti taisykles ir sankcijas, tačiau jos negali būti tokios griežtos, kad iš esmės paneigtų žmogaus orumą. Tai ypač aktualu šeimoms su vaikais ir kitoms pažeidžiamoms grupėms.
*Ši informacija parengta pagal CURIA paskelbtą sprendimo santrauką.*
Šaltinis: https://curia.europa.eu/
