Europos Sąjungoje prasideda įtempta ir ilgalaikė kova dėl naujojo Bendrijos daugiametės finansinės programos biudžeto, valstybių narių lyderiams įsivėlus į aštrius ginčus dėl strateginių prioritetų. Pagrindiniu šių politinių sutarimų nesutarimo objektu tapo globalus ekonominis bei technologinis iššūkis, kurį Europai meta Kinija. ES vadovai sutaria, kad žemynui būtina skubiai mažinti priklausomybę nuo Pekino ir stiprinti savo pramoninį konkurencingumą, tačiau klausimas, iš kokių biudžeto eilučių ir kokiomis proporcijomis tai turėtų būti finansuojama, sukėlė gilų nuomonių išsiskyrimą tarp bloko narių.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Ginčo esmė: pramonės subsidijos ir technologinis suverenitetas
Pagrindinė problema, dėl kurios nesutaria ES šalių lyderiai, yra susijusi su agresyvia Kinijos ekonomine politika. Pekinas skiria šimtus milijardų eurų valstybinių subsidijų savo vietiniams gamintojams, ypač elektromobilių, saulės baterijų, puslaidininkių ir žaliosios energetikos sektoriuose. Tai leidžia Kinijos įmonėms užtvindyti Europos rinką pigesne produkcija ir žlugdyti vietinį verslą. Norėdama išgyventi šioje kovoje, ES privalo sukurti savo atsako mechanizmą, tačiau tam reikalingos milžiniškos lėšos, kurias sunku rasti dabartinėje įtemptoje finansinėje situacijoje.
Didžiausi susirėmimai vyksta dėl biudžeto eilučių, skirtų strateginėms investicijoms, inovacijoms ir pramonės subsidijoms. Dalis Europos lyderių (ypač Prancūzija ir galingesnės pramoninės šalys) reikalauja sukurti naujus, centralizuotus ES fondus arba žymiai padidinti lėšas inovacijų programoms, kad būtų galima tiesiogiai remti Europos gigantus aukštųjų technologijų srityje. Tuo tarpu fiskališkai atsargios šalys, vadinamasis „taupiųjų“ klubas (Vokietija, Nyderlandai ir kt.), griežtai prieštarauja naujų bendrų ES skolų prisiėmimui ar įmokų didinimui, siūlydamos lėšas perskirstyti iš jau esamų programų.
Dėl kokių konkrečių biudžeto straipsnių kyla didžiausios kovos
Derybų užkulisiuose ginčai sukasi aplink tris pagrindines ES biudžeto sritis, kurias norima reformuoti arba apkarpyti:
* Sanglaudos fondai (regioninė politika): Tai tradiciškai didžiausia ES biudžeto dalis, skirta mažiau išsivysčiusių bloko regionų (ypač Rytų ir Pietų Europos) infrastruktūrai remti. Pramoninės valstybės siūlo dalį šių pinigų nukreipti į aukštųjų technologijų ir gynybos pramonės stiprinimą, kas sukelia didžiulį Vidurio ir Rytų Europos šalių pasipriešinimą, kurios nenori prarasti lėšų keliams, mokykloms ir vietiniams projektams.
* Bendra žemės ūkio politika (BŽŪP): Kita milžiniška biudžeto eilutė, skirta ūkininkų subsidijoms. Reformų šalininkai teigia, kad amžiuje, kai vyksta technologinis karas su Kinija, ES negali sau leisti trečdalio biudžeto išleisti agrariniam sektoriui. Tačiau bandymai liesti šias lėšas iškart sulaukia stipraus ūkininkų fojė ir tokių šalių kaip Prancūzija ar Lenkija politinio pasipriešinimo.
* „Globalios Europos“ ir užsienio investicijų programos: ES bando konkuruoti su Kinijos „Vieno diržo, vieno kelio“ iniciatyva besivystančiose šalyse per savo programą „Global Gateway“. Lyderiai ginčijasi, kiek lėšų reikėtų atskirti iš vidaus poreikių ir investuoti į Afrikos ar Azijos infrastruktūrą, kad būtų užsitikrintas priėjimas prie kritinių naudingųjų išteklių (ličio, kobalto), būtinų Europos pramonei.
Ši biudžeto kova parodo gilius vidinius prieštaravimus: Europa nori būti geopolitiškai stipri ir nepriklausoma nuo Kinijos, tačiau nei viena šalis narė nėra pasiruošusi paaukoti savo nacionalinių subsidijų ar mokėti didesnių mokesčių į bendrą Briuselio iždą.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
