Indijos politinį žemėlapį sukrėtė unikalus skaitmeninis fenomenas – satyrinis judėjimas „Tarakonų liaudies partija“ (angl. *Cockroach Janta Party* – CJP), kurio įkūrėjas Abhijeet Dipke oficialiai paskelbė apie planus perkelti šią virtualią platformą į realybę ir surengti masinius taikius protestus Naujajame Delyje. Tai, kas prasidėjo kaip sarkastiškas interneto projektas, vos per kelias dienas pritraukė per 20 milijonų sekėjų socialiniuose tinkluose, savo populiarumu socialinėje žiniasklaidoje aplenkdama net paties premjero Narendra Modi valdančiąją partiją. Šis žaibiškas augimas privertė politologus prabilti apie naująją Indijos „Z kartos“ protesto formą, kurioje absurdiškas humoras tampa galingu įrankiu kovojant prieš sistemines valstybės problemas.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Partijos įkūrėjas, 30-metis Bostono universiteto absolventas ir politinės komunikacijos strategas A. Dipke, paskelbė birželio 6 d. grįžtantis į šalį, kad asmeniškai vadovautų demonstracijoms prie parlamento, reikalaujant švietimo ministro atsistatydinimo.
Kas yra „Tarakonų partija“ ir kaip ji atsirado?
Judėjimo atsiradimą išprovokavo skandalingas šalies Aukščiausiojo Teismo teisėjo Surya Kant pareiškimas teismo posėdžio metu. Vertindamas jaunų aktyvistų ir bedarbių kritiką valdžios institucijoms, teisėjas juos viešai palygino su „tarakonais“ ir „visuomenės parazitais“, kurie neturi vietos profesinėje veikloje ir užsiima tik reiškimusi socialiniuose tinkluose. Šie žodžiai akimirksniu sukėlė masinį pasipiktinimą tarp jaunų Indijos gyventojų, susiduriančių su milžinišku nedarbu ir pragyvenimo išlaidų krize.
Reaguodamas į tai, A. Dipke sugalvojo satyrinį atsaką – įkūrė „Tarakonų liaudies partiją“ (jos pavadinimas yra tiesioginė valdančiosios BJP partijos parodija) ir pasirinko šį vabzdį kaip oficialų judėjimo simbolį. Tarakonas – padaras, žinomas dėl savo neįtikėtino sugebėjimo išgyventi pačiomis žiauriausiomis sąlygomis – tapo ironišku pačių jaunų indų ištvermės simboliu sistemoje, kuri juos ignoruoja. Partijos narystės kriterijai buvo tyčia suformuluoti komiškai: „būti bedarbiu, tingiu, chroniškai priklausomu nuo interneto (bent 11 valandų per parą) ir gebėti profesionaliai dejuoti (kritikuoti) apie šalies problemas“.
Žaibiškai augančio populiarumo paslaptis
Pagrindinė CJP populiarumo paslaptis – gebėjimas per humoro, memų ir trumpų vaizdo įrašų prizmę išreikšti realų, giliai įsišaknijusį jaunimo pyktį. Pastaruoju metu Indiją sukrėtė grandioziniai skandalai dėl masinių valstybinių egzaminų (tokių kaip NEET, CBSE, CUET) užduočių nutekinimo ir klastojimo, kas sugriovė ateities planus daugiau nei dešimčiai milijonų studentų ir netgi privedė prie kelių jaunuolių savižudybių. Tradiciniai politiniai kanalai nesuteikė jaunimui galimybės būti išgirstiems, todėl CJP tapo savotišku „skaitmeniniu karnavalu“, kur galima saugiai ir kolektyviai išjuokti korupciją bei valdžios neatsakingumą.
Be to, partijos manifestas palietė itin skaudžias ir realias temas: reikalaujama uždrausti teisėjams po karjeros pabaigos užimti politinius postus parlamente, užtikrinti žiniasklaidos neutralumą ir įvesti griežtas bausmes politiniams perbėgėliams. Žemas įsitraukimo barjeras – tiesiog paspausti sekimo mygtuką ar pasidalinti memu – leido judėjimui augti eksponentiškai. Nepaisant to, kad valdžios institucijos bandė blokuoti CJP paskyras ir grasinti teisiniais persekiojimais, tai tik sukėlė „Streisand efektą“ – pritraukė dar daugiau solidarizuotis norinčių jaunuolių. Pereidama nuo skaitmeninių memų prie realių reikalavimų Delio gatvėse, ši „Tarakonų partija“ įrodo, kad internetinė satyra Indijoje evoliucionuoja į rimtą politinę jėgą.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
