Vieninga Europa – Bendras Tikslas
Generic selectors
Exact matches only
Search in title
Search in content
Post Type Selectors

Izraelio rinkimų aklavietė po 100 proc. balsų: B. Netanyahu puolimas prieš arabų partijas ir vienybės dilema

Oficialiai suskaičiavus visus Kneseto rinkimų balsus, politinė padėtis Izraelyje nepasikeitė – šalis atsidūrė visiškoje institucinėje aklavietėje. Nors ilgamečio premjero Benjamino Netanyahu dešinysis blokas išlaiko nežymią persvarą, jam ir vėl nepavyko užsitikrinti 61 mandato daugumos, reikalingos vyriausybei suformuoti. Trūkstant balsų, B. Netanyahu ėmėsi aršios arabų partijų puolimo taktikos ir kaltinimų klastojimu, tuo tarpu gatvėse protestuotojai reikalauja istorinio kompromiso – žydų ir arabų vienybės vyriausybės, pripažįstant penktadalį šalies piliečių sudarančios arabų bendruomenės balsą.

100 proc. balsų: kodėl aklavietė tapo neišvengiama?

Oficialūs galutiniai duomenys patvirtino, kad dramatiškas „dvigubų vokų“ – karių, diplomatu ir ligoninių pacientų balsų – skaičiavimas neatsvėrė svarstyklių į jokią pusę. Nei B. Netanyahu „Likud“ vedamai koalicijai, nei jo pagrindiniams oponentams nepavyko pasiekti lemiamos 61 vietos ribos 120 vietų parlamente.

Reaguodamas į nesėkmę, B. Netanyahu griebėsi pažįstamos, tačiau itin poliarizuojančios retorikos: jis viešai užsipuolė Izraelio arabų partijas, apkaltindamas opoziciją ketinimais „sudaryti koaliciją su terorizmą remiančiomis jėgomis“, ir netgi pareiškė įtarimus dėl rinkimų klastojimo. Tačiau Izraelio rinkimų priežiūros institucijos ir teisėsauga skubiai paneigė šiuos kaltinimus, patvirtindamos, kad balsavimo procesas vyko teisėtai ir skaidriai. Apžvalgininkai pabrėžia, kad tokie B. Netanyahu veiksmai rodo desperaciją siekiant bet kokia kaina mobilizuoti dešiniųjų stovyklą ir užkirsti kelią oponentams perimti iniciatyvą.

Ar žydų partijos pasiruošusios kompromisui su arabų atstovais?

Kneseto rinkimų rezultatai vėl iškėlė esminę dilemą: ar Izraelio opozicija gali ir nori valdyti kartu su arabų (palestiniečių kilmės piliečių) partijomis? Arabų kilmės gyventojai sudaro apie 20 proc. Izraelio visuomenės, o jų išrinkti atstovai parlamente tapo lemiama ašimi, galinčia nulemti, kas kontroliuos daugumą.

Nepaisant šios aritmetikos, tradicinės žydų partijos susiduria su didžiuliu vidiniu pasipriešinimu:

– Dešinieji ir B. Netanyahu blokas: Kategoriškai atmeta bet kokį bendradarbiavimą. B. Netanyahu atvirai vadina arabų partijų įtraukimą į sprendimų priėmimą grėsme nacionaliniam saugumui, taip siekdamas išlaikyti ortodoksų ir radikalių dešiniųjų sąjungininkų lojalumą.

– Centro kairės opozicija: Nors supranta, kad be arabų balsų suformuoti alternatyvią vyriausybę matematiškai neįmanoma, opozicijos lyderiai bijo dešiniųjų etikečių, esą jie „išduoda šalies interesus“. Vis dėlto ankstesnė trapi Naftali Bennetto ir Yairo Lapido koalicija su „Ra’am“ frakcija parodė, kad pragmatinis bendradarbiavimas įmanomas, sprendžiant vietos bendruomenių, infrastruktūros ir nusikalstamumo mažinimo problemas.

Tuo pat metu Tel Avivo ir kitų miestų gatvėse protestuotojai reikalauja nutraukti etninę poliarizaciją ir suformuoti plačią žydų ir arabų vienybės vyriausybę, pabrėždami, kad arabų piliečių teisės ir balsas privalo būti pilnavertiškai integruoti į valstybės valdymą.

Kokios tolesnės perspektyvos?

Izraelis stovi prieš keturis galimus scenarijus:

1. «Plačioji vienybės vyriausybė be kraštutinumų:» Centro partijų bandymas susitarti su nuosaikesne „Likud“ dalimi, tačiau tam kliūtis išlieka paties B. Netanyahu asmuo ir jo asmeninės teisinės bylos.

2. «Opozicijos mažumos kabinetas su arabų partijų parama:» Opozicijos blokas galėtų sudaryti vyriausybę, kurią arabų frakcijos palaikytų iš išorės, mainais į didesnes investicijas į arabų miestus ir socialines reformas.

3. «Paskutinės minutės perbėgimai:» Bandymai pervilioti pavienius Kneseto deputatus į vieną ar kitą stovyklą, siūlant postus ministerijose.

4. «Nauji išankstiniai rinkimai:» Jei per numatytą terminą koalicijos derybos žlugs, Izraeliui grės dar vieni, jau eiliniai per kelerius metus, parlamento rinkimai, pratęsiantys šalies politinį paralyžių.

Nors rinkimų aritmetika reikalauja kompromisų, gilus ideologinis susiskaldymas rodo, kad pripažinti arabų piliečių politinį svorį daugeliui Izraelio politinio elito vis dar išlieka sunkiai peržengiamu barjeru.

Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Exit mobile version