Jungtinių Valstijų diplomatinės pastangos Katare užmegzti tiesioginį dialogą su Iranu pasiekė aklavietę, o Amerikos pasiuntinių susitikimai su regiono tarpininkais kol kas nedavė apčiuopiamų rezultatų. Nepaisant to, kad Kataras patvirtino savo visišką paramą derybų procesui, Teheranas atsisako sėstis prie vieno stalo su Vašingtonu, demonstruodamas itin tvirtą poziciją. Tuo tarpu tarptautiniai analitikai pastebi, kad geopolitinių kortų pasiskirstymas šiame konflikte keičiasi ne JAV naudai, o pagrindiniu šios įtampos bėneficiaru tampa Kinija.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Griežta Teherano pozicija ir strateginiai svertai
Priežastis, kodėl JAV atstovams taip ir nepavyko pasiekti tiesioginio susitikimo su Irano delegacija, slypi sąmoningoje Teherano strategijoje nedalyvauti jokiose derybose, kol Vašingtonas nesumažins ekonominio spaudimo ir neatsisakys vienašališkų sankcijų. Iranas viešai pareiškė, kad Hormūzo sąsiauris yra jo „didžiausias galios instrumentas“, leidžiantis efektyviai kontroliuoti pasaulinius energijos išteklių srautus ir diktuoti savo sąlygas regione. Dėl šios priežasties Irano pozicija šiame derybų etape atrodo stebėtinai stipri, o JAV prezidento Donaldo Trumpo turėti ekonominio spaudimo svertai praranda savo efektyvumą, nes Teheranas sugebėjo pritaikyti savo ekonomiką prie ilgalaikių ribojimų ir rado alternatyvių prekybos kelių.
Papildomą sumaištį kelia neapibrėžtumas dėl Irano branduolinės programos, kur ankstesni tarptautiniai susitarimai ir jų nesilaikymas vis dar kelia tiesioginę grėsmę bet kokiems naujiems mėginimams pasiekti tvarią taiką regione. Teheranas naudoja savo branduolinį potencialą ir sodrinto urano atsargas kaip esminį derybų svertą, leidžiantį reikalauti maksimalių nuolaidų iš Vakarų valstybių. Amerikos administracijai darosi vis sunkiau rasti veiksmingų priemonių, kurios priverstų Iraną sušvelninti toną be didelių nuolaidų iš pačių JAV pusės, todėl diplomatinis procesas Katare lieka įšaldytas pirminiame etape.
Kinija kaip pagrindinė konflikto laimėtoja
Tarptautinių strateginių tyrimų ataskaitose vis dažniau daroma išvada, kad būtent Kinija yra aiški D. Trumpo pradėto karo ir ekonominės priešpriešos Artimuosiuose Rytuose nugalėtoja. Kol JAV eikvoja milžiniškus politinius, diplomatinius ir karinius resursus bandydama izoliuoti Iraną bei stabilizuoti padėtį Persijos įlankoje, Pekinas ramiai stiprina savo įtaką regione. Kinija pasinaudojo situacija ir tapo pagrindine Irano naftos pirkėja, užsitikrindama pigių energijos išteklių tiekimą ilgalaikėje perspektyvoje ir kartu siūlydama Teheranui ekonominį užnugarį bei technologinę paramą, apsaugančią nuo Vakarų sankcijų poveikio.
Šis geopolitinis poslinkis leidžia Kinijai plėsti savo įtaką ne tik Irane, bet ir kitose Artimųjų Rytų valstybėse, kurios pradeda abejoti JAV kaip patikimo saugumo garanto vaidmeniu. Vašingtono vykdoma spaudimo politika priartino Teheraną prie glaudesnės strateginės partnerystės su Pekinu, o tai iš esmės keičia jėgų balansą Azijoje. Galiausiai, JAV ir Irano konfliktas nukreipia Amerikos dėmesį nuo Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono, kas suteikia Kinijai daugiau laisvės stiprinti savo pozicijas pasaulinėje arenoje, paverčiant šią situaciją strateginiu pralaimėjimu Amerikos užsienio politikai.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
