Po JAV ir Izraelio smūgių Iranui Europa atrodo sutrikusi ir fragmentuota. Nors daugelis žemyno lyderių numanė, kad įtampa gali peraugti į atvirą konfliktą, pastarosiomis dienomis Europos reakcija buvo nevieninga ir atsargi.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Skirtingi tonai ir prioritetai
Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė savaitgalį paskelbė bendrą pareiškimą, įspėdamos Iraną dėl galimų „gynybinių veiksmų“, jei Teheranas nesustabdys raketų ir dronų atakų. Tačiau vėliau šalių pozicijos ėmė skirtis.
Londonas sutiko leisti JAV naudotis britų karinėmis bazėmis „gynybiniams“ smūgiams, nors Vašingtonas kritikavo Jungtinę Karalystę dėl pernelyg atsargios laikysenos. Prancūzija stiprina savo karinį buvimą regione, o Vokietija pabrėžė, kad jos pajėgos pasirengusios tik gynybiniams veiksmams.
Tuo pat metu nė viena iš šių valstybių atvirai nekvestionavo JAV ir Izraelio veiksmų teisėtumo pagal tarptautinę teisę. Toks atsargumas siejamas su nenoru supriešinti su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, ypač turint omenyje Ukrainos klausimą, kuriame Europa vis dar tikisi aktyvaus Vašingtono įsitraukimo.
ES – be vieningos žinutės
Europos Sąjunga taip pat pasiuntė prieštaringus signalus. Užsienio reikalų ministrų pareiškime nebuvo kalbama apie režimo keitimą Irane, tačiau Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen viešai pareiškė, kad „patikimas pereinamasis laikotarpis Irane yra skubiai reikalingas“.
Ispanijos premjeras Pedro Sánchezas užėmė aiškesnę poziciją, teigdamas, kad galima būti prieš Irano režimą, tačiau kartu priešintis „nepagrįstai ir pavojingai karinei intervencijai, pažeidžiančiai tarptautinę teisę“. Madridui atsisakius leisti JAV naudotis Ispanijos bazėmis atakoms prieš Iraną, dalis JAV orlaivių iš šalies pasitraukė.
Platesnis saugumo kontekstas
Konfliktas Artimuosiuose Rytuose išryškino ir gilesnę Europos problemą – koordinacijos trūkumą gynybos srityje. Nors žemynas deklaruoja siekį stiprinti strateginę autonomiją, praktikoje bendri sprendimai dažnai stringa.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė apie branduolinės doktrinos pokyčius ir planus didinti branduolinį arsenalą, argumentuodamas, kad keičiasi tiek konkurentai, tiek partneriai. Kai kurios šalys – Švedija, Vokietija ir Lenkija – kreipėsi į Paryžių dėl platesnės branduolinės apsaugos.
Tačiau Europoje tebėra 178 skirtingos ginkluotės sistemos – gerokai daugiau nei JAV, kurios naudoja apie 30. Tai rodo koordinacijos stoką ir dubliavimą, kuris apsunkina bendrą saugumo politiką.
Istorija ir vidaus politika
Kiekvienos šalies poziciją formuoja jos istorija ir vidaus politinės nuostatos. Vokietija tradiciškai atsargiai vertina karinį įsitraukimą dėl savo istorijos, nors dabartinė vyriausybė planuoja reikšmingai didinti gynybos išlaidas. Italijos premjerė Giorgia Meloni, palaikanti gerus santykius su Donaldu Trumpu, renkasi santūrią laikyseną, balansuodama tarp vidaus auditorijos ir geopolitinių interesų.
Iššūkis – kalbėti vienu balsu
Europa siekia būti svarbiu saugumo veikėju pasaulyje, tačiau krizė Irane atskleidė, kad vieninga užsienio ir saugumo politika tebėra sudėtingas uždavinys. Skirtingi nacionaliniai interesai, santykiai su JAV ir vidaus politiniai veiksniai lemia nevienodus tonus.
Kol konfliktas tęsiasi, lieka atviras klausimas – ar Europa sugebės peržengti koordinacijos ribas ir iš tikrųjų kalbėti vienu balsu, ar ir toliau veiks fragmentiškai didžiųjų galių geopolitikos sūkuryje.
Šis straipsnis parengtas remiantis tarptautiniais žiniasklaidos šaltiniais.
Šaltinis: tarptautinė žiniasklaida
