Įtampa palei Pakistano ir Afganistano sieną pasiekė pavojingą eskalacijos lygį – Pakistano saugumo pajėgos pranešė apie plataus masto karines operacijas, kurių metu pasienio regionuose buvo nukauti mažiausiai dvidešimt devyni kovotojai. Islamabadas taip pat įvykdė mirtinus atsakomuosius oro antskrydžius pačioje Afganistano teritorijoje, per kuriuos žuvo dešimtys žmonių, asocijuojamų su radikaliomis grupuotėmis. Šis vėl atsinaujinęs smurtas išryškina įsisenėjusias teritorines bei saugumo problemas tarp abiejų kaimyninių valstybių, o analitikai kelia klausimus, kodėl bendra religinė abiejų šalių erdvė nepadeda sustabdyti kraujo praliejimo.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Konflikto priežastys ir cikliškas karo veiksmų pobūdis
Pagrindinė nesutarimų priežastis – Pakistano kaltinimai Afganistaną valdančiam „Talibano“ režimui, kad šis suteikia saugų prieglobstį teroristinei grupuotei „Tehrik-i-Taliban Pakistan“ (PTP, dar žinomai kaip Pakistano Talibanas). Šie kovotojai vykdo kruvinus išpuolius prieš Pakistano kariuomenę ir policiją, o po to pasislepia Afganistano teritorijoje. Padėtį sunkina ir istorinis ginčas dėl Diurando linijos – Didžiosios Britanijos nubrėžtos sienos, kurios Afganistanas niekada oficialiai nepripažino, nes ji padalija puštūnų gentis abiejose pusėse. Pakistanas, bandydamas apsisaugoti, stato tvorą palei šią sieną, o tai nuolat išprovokuoja ginkluotus susirėmimus.
Kariniai veiksmai pasižymi cikliškumu – tai pritysta, tai vėl atsinaujina – dėl politinių ir taktinių sumetimų. Kai Pakistane įvyksta didelis teroristinis išpuolis, šalies vadovybė patiria milžinišką visuomenės spaudimą ir atsako mirtinais oro antskrydžiais ar reidais pasienyje. Po tokių eskalacijų abi pusės, išsigandusios tiesioginio plataus masto karo, paprastai pradeda užkulisines derybas, ugnis laikinai nutraukiama, o prekybos keliai vėl atidaromi. Tačiau kadangi pagrindinė problema – parama kovotojams ir sienos nepasiekiamumas – lieka neišspręsta, paliaubos trunka tik iki kito didesnio incidento.
Islamo kryptys ir kodėl nesikiša religiniai lyderiai?
Tiek Pakistane, tiek Afganistane absoliuti dauguma gyventojų išpažįsta tos pačios krypties – sunitų – islamą. Maža to, abiejų šalių radikaliosios jėgos (tiek Afganistano Talibanas, tiek Pakistano PTP) remiasi ta pačia ultra-konservatyvia Deobandi teologine mokykla, kilusia iš Pietų Azijos. Nors iš šalies gali atrodyti, kad bendra religinė ideologija turėtų vienyti, realybėje religiniai lyderiai nesikiša, kad sustabdytų konfliktą, arba pat patys yra jo dalis, ir tam yra kelios esminės priežastys.
Pirma, šis konfliktas yra politinis ir nacionalinis, o ne religinis – jis sukasi apie valstybės suverenitetą, sienas ir įtakos zonas, kur genčių bei valstybės interesai yra aukščiau už religinę brolybę. Antra, patys religiniai lyderiai abiejose šalyse yra giliai susiskaldę ir politizuoti. Afganistano dvasininkai remia savo vietinį „Talibano“ režimą ir teisina kovotojų veiksmus prieš Pakistaną, matydami jį kaip JAV interesų gynėją regione. Tuo tarpu Pakistano oficialioji dvasininkija yra lojali Islamabado vyriausybei ir laiko PTP kovotojus maištininkais bei nusikaltėliais, pažeidžiančiais islamo teisę. Kadangi nėra vieno autoritetingo dvasinio lyderio, kurį pripažintų abi pusės, religija šiame konflikte tampa ne taikos įrankiu, o priemone savo kariniams veiksmams pateisinti.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
