Nors upės ir upeliai sudaro mažiau nei 2 % Žemės paviršiaus, juose gyvena daugiau nei pusė visų žuvų rūšių. Tačiau daugelis šių ekosistemų periodiškai išdžiūsta, todėl vandens organizmai turi prisitaikyti prie sudėtingų išgyvenimo sąlygų.
Daugiau šia tema: Inovacijos ir investicijos, CORDIS
Upės taip pat yra itin svarbios žmonijai – jos tiekia geriamąjį vandenį, naudojamos žemės ūkyje, energijos gamyboje ir vaidina svarbų vaidmenį anglies cikle. Pavyzdžiui, į upes patenkančios lapų liekanos yra apdorojamos biologinių bendrijų – nuo mikroorganizmų iki žuvų – ir taip tampa ekosistemos dalimi.
Kaip gyvūnai prisitaiko prie sausros
Mokslininkų teigimu, vandens organizmai per tūkstančius metų išvystė kelias strategijas, leidžiančias išgyventi laikotarpius, kai upės laikinai išdžiūsta.
Pirmoji strategija – pasitraukti į saugesnes vietas. Kai vandens srautas pradeda mažėti, žuvys migruoja į vietas, kur vanduo išlieka nuolat, pavyzdžiui, į gilesnius upės ruožus, nuolatinius baseinus ar šalia esančius ežerus bei pelkes. Kai vanduo grįžta, šios ekosistemos gali gana greitai atsigauti.
Antroji strategija – išlaukti sausros laikotarpį. Kai kurios bestuburių rūšys, pavyzdžiui, vienadienės musės, deda kiaušinius ant sausų akmenų ar žvyro, kur juos apsaugo gleivės. Kiaušiniai gali išgyventi savaites, kol vanduo sugrįžta.
Dar įspūdingesnes strategijas turi kai kurie vandens kirminai – jie gali pašalinti beveik visą vandenį iš savo kūno ir išbūti sausame nuosėdų sluoksnyje iki tol, kol vėl atsiras vandens.
Klimato kaita keičia upių ekosistemas
Mokslininkai perspėja, kad klimato kaita ir žmogaus veikla vis labiau trikdo šiuos natūralius procesus. Karštesnės ir sausesnės vasaros didina vandens poreikį žemės ūkiui, todėl upės dar labiau nuseksta.
Dėl to net ir anksčiau nuolat tekančios upės tampa periodiškai išdžiūstančiomis, o tai apsunkina žuvų galimybes pasiekti saugias vietas. Tuo pačiu metu užtvankos gali sudaryti vandens telkinius, tačiau jos taip pat trukdo gyvūnams laisvai judėti upių sistemose.
Reikia išsaugoti ekologinį ryšį
ES finansuojamo projekto DRYvER koordinatorius Thibault Datry pabrėžia, kad išdžiūvusi upė dar nereiškia mirusios ekosistemos.
Po akmenimis ar nuosėdose dažnai išlieka gyvybė, kuri laukia vandens sugrįžimo. Mokslininkas ragina stiprinti ekologinį ryšį tarp vandens telkinių, kur gyvūnai gali rasti prieglobstį, ir vietų, kurios dažnai išdžiūsta.
Tarp galimų sprendimų minimas natūralių baseinų kūrimas, pelkių išsaugojimas ir upių atkūrimo projektai, kurie gali padėti išlaikyti upių ekosistemų atsparumą ateityje.
Šis straipsnis parengtas pagal CORDIS pranešimą.
