Kol Europa vis garsiau kalba apie karą, bepiločius orlaivius ir oro gynybą, regiono valstybės daro labai skirtingus pasirinkimus.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Vienos bando prisitaikyti prie realių grėsmių, kitos vis dar mąsto taikos laikų kategorijomis. Ryškiausias to pavyzdys – Lenkijos ir Lietuvos požiūris į aviaciją, nors abi šalys žvalgosi į tą patį gamintoją – Brazilijos bendrovę „Embraer“.
Skirtumas esminis: lenkai renkasi gynybą, lietuviai svarstė komfortą.
Tas pats gamintojas, bet karinis sprendimas
Lenkijos karinės oro pajėgos pastaruoju metu rimtai domisi A-29 „Super Tucano“ – lengvu turbopropiniu koviniu lėktuvu, kurį gamina tas pats „Embraer“. Tai nėra orlaivis paradams ar diplomatiniams vizitams. Jo paskirtis aiški ir labai žemiška: kovoti su dronais, patruliuoti oro erdvėje, greitai reaguoti į grėsmes ir saugoti kritinę infrastruktūrą, nedeginant milijonų už kiekvieną pakilimą.
Lenkai jau praktiškai pajuto, ką reiškia numušinėti pigius, dažnai primityvius dronus brangiais naikintuvais. Todėl jų logika paprasta ir šalta: ne kiekvienai grėsmei reikia F-35. Kartais reikia lėtesnio, pigiai eksploatuojamo, bet labai efektyvaus orlaivio, kuris gali tapti tikru „dronų medžiotoju“.
Svarbu ir tai, kad tai nėra eksperimentas. Portugalija, NATO narė, jau eksploatuoja „Super Tucano“ NATO standarto versiją. Lenkija renkasi ne avantiūrą, o patikrintą, praktišką sprendimą, tinkantį šiandienos karo realijoms.
Tas pats „Embraer“, bet visai kita kryptis
Tuo pat metu Lietuvoje viešojoje erdvėje ir užkulisinėse diskusijose skambėjo visiškai kitokia kryptis. Buvo svarstoma galimybė iš to paties „Embraer“ įsigyti keleivinį, VIP tipo reaktyvinį lėktuvą, skirtą prezidento ir aukštų pareigūnų skrydžiams, kaip alternatyvą kariniam transportiniam C-27J „Spartan“.
Tai būtų tylus, patogus ir greitas, bet visiškai civilinis sprendimas, orientuotas ne į saugumą, o į komfortą.
Ir čia neišvengiamai kyla klausimas: ar tai atitinka laikmetį, kuriame gyvename?
Kai pasaulis ruošiasi konfliktams, o ne konferencijoms
Europa šiandien gyvena karo šešėlyje. Ukraina – nebe teorinis pavyzdys, o kasdienė realybė. Dronai tapo pagrindiniu mūšio lauko įrankiu. Oro erdvės saugumas – nebe abstrakti sąvoka, o būtinybė. Tai patvirtina ir Briuselis. Europos Komisija neseniai patvirtino antrąją nacionalinių gynybos investicijų planų grupę pagal iniciatyvą „Security Action for Europe“ (SAFE), siūlydama finansinę paramą devynioms valstybėms, tarp jų – Lietuvai ir Lenkijai. Signalas aiškus: Europos Sąjunga ragina ne kalbėti apie saugumą, o realiai investuoti į gynybinius pajėgumus. NATO kalba apie gynybos biudžetų didinimą, o ne apie patogesnius salonus.
Šiame kontekste kyla neišvengiamas retorinis klausimas: kodėl vieni, žiūrėdami į tą patį gamintoją, galvoja apie oro gynybą, o kiti – apie VIP keliones?
Lenkija klausia, kaip pigiai ir efektyviai numušti dronus bei apsaugoti savo teritoriją.
Lietuva svarstė, kaip patogiau skraidyti valstybės vadovams.
Aviacija kaip politinis signalas
Karinė aviacija šiandien nėra vien techninis sprendimas. Tai politinis signalas sąjungininkams ir potencialiems priešininkams. Tai žinutė apie tai, ar valstybė supranta grėsmes, ar vis dar gyvena taikos burbule.
Lenkija siunčia aiškų signalą – ji ruošiasi gynybai čia ir dabar.
Lietuvos diskusijos kol kas siunčia dviprasmišką žinutę.
Tas pats gamintojas. Tas pats regionas. Bet visiškai skirtingas požiūris į realybę.
Patogumas ar saugumas?
Niekas nesako, kad valstybės vadovai neturi skraidyti patogiai. Tačiau klausimas lieka atviras: kas šiandien svarbiau? Kai pasaulis persiginkluoja, o grėsmės artėja, prioritetai išryškėja labai greitai.
Ir būtent čia Lenkijos pavyzdys tampa pasakojimu ne apie lėktuvus.
Jis tampa pasakojimu apie mąstymą.
