Paragvajų supurtė didžiausia pastarųjų dešimtmečių politinė ir finansinė krizė: šalies prezidentas Santiago Peña buvo priverstas skubiai paskelbti apie atsistatydinimą, o parlamentas akimirksniu pradėjo apkaltos procedūrą. Tokio drastiško žingsnio priežastimi tapo didžiausio šalies skaitmeninio banko „Ueno“ žlugimas, dėl kurio buvo įšaldytos maždaug 3 milijonų gyventojų santaupos. Nors iš pirmo žvilgsnio valstybės vadovo pasitraukimas dėl privataus banko nesėkmės gali atrodyti kaip reta politinės atsakomybės apraiška, realybėje S. Peñą į kampą įspraudė glaudūs asmeniniai verslo ryšiai su žlugusia finansų institucija, masiniai gyventojų protestai ir neišvengiama baudžiamoji atsakomybė.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Patikslinimas ir atstatydinimo priežastys: kodėl krito S. Peña?
Šią krizę išgyvenančio Paragvajaus vadovas, buvęs ekonomistas ir finansų ministras Santiago Peña, pasitraukė toli gražu ne iš moralinio idealizmo paskatų. Jo atsistatydinimas buvo pragmatiškas bandymas išvengti neišvengiamo ir gėdingo nušalinimo per parlamento inicijuotą apkaltą bei suvaldyti šalyje kilusią masinių protestų ir riaušių bangą.
Pagrindinis smūgis administracijai kilo todėl, kad bankrutavęs skaitmeninis bankas „Ueno“ buvo tiesiogiai siejamas su pačiu S. Peña ir jo politine aplinka. Prieš tapdamas prezidentu, S. Peña turėjo glaudžių verslo bei akcijų ryšių su šia finansų grupe. Atėjęs į valdžią, jo kabinetas protegavo banką, patikėdamas jam administruoti valstybines socialines išmokas, pensijas ir biudžetinių įstaigų atlyginimus. Kai paaiškėjo, kad banko vadovybė vykdė finansines machinacijas, o aštuoni aukščiausi vadovai buvo suimti, visuomenės įniršis atsisuko tiesiai į prezidentūrą, o prokurorai pradėjo tyrimą dėl paties šalies vadovo piktnaudžiavimo tarnyba ir interesų konflikto.
Ar prezidentas privalo atsakyti už bankų priežiūrą?
Nors brandžiose Vakarų demokratijose bankų priežiūrą vykdo nepriklausomi centriniai bankai ir finansų inspekcijos, Paragvajaus atvejis yra esmiškai kitoks. Čia susidūrė ne abstrakti rinkos nesėkmė, o sisteminė korupcija ir politinis nepotizmas.
Jei JAV ar Vakarų Europoje žlugus bankams (pavyzdžiui, „Silicon Valley Bank“ ar „Credit Suisse“) valstybės vadovai inicijuoja auditus ir keičia reguliavimą, Paragvajuje prezidentas pats veikė kaip žlugusio banko garantas ir naudos gavėjas. Šalyje su silpnomis institucijomis, kur prezidentinė galia persipina su privačiu oligardiniu verslu, valstybės vadovo atsakomybė tampa tiesioginė. Todėl S. Peños pasitraukimas vertinamas ne kaip aukštos moralės poelgis, o kaip desperatiškas bandymas išsaugoti teisinį imunitetą ir partijos kontrolę valdžioje prieš balsavimą Senate.
Kuo banko žlugimas gresia Paragvajaus gyventojams?
Skaitmeninio banko „Ueno“ krachas Paragvajui reiškia socialinę ir ekonominę katastrofą:
– Milijonų gyventojų santaupų įšaldymas: šalyje, turinčioje apie 7 mln. gyventojų, įšaldytos beveik 3 mln. vartotojų sąskaitos – tai reiškia, kad beveik pusė šalies piliečių per vieną naktį prarado prieigą prie savo pinigų, atlyginimų ir santaupų.
– Smūgis smulkiajam verslui ir atsiskaitymams: skaitmeninės programėlės ir atsiskaitymo kortelės nustojo veikti, paralyžiuodamos prekybą, maisto prekių pirkimą ir komunalinius mokėjimus visoje šalyje.
– Indėlių draudimo fondo nepakankamumas: Paragvajaus valstybinis indėlių garantijų fondas nepajėgus kompensuoti tokio masto praradimų. Tai gresia domino efektu kitiems šalies bankams, masiniu nacionalinės valiutos (gvaranio) nuvertėjimu ir staigia infliacija.
Šis straipsnis parengtas remiantis tarptautinių naujienų agentūrų „Reuters“, „France 24“, „The Guardian“ ir „Deutsche Welle“ informacija.
