Vokietijos finansų sistemą sukrėtė netikėtas atskleidimas – šalies bankų sąskaitose jau daugelį dešimtmečių guli nenaudojami milijardai eurų, kurie oficialiai yra įvardijami kaip „pamirštos sąskaitos“ (vok. *nachrichtenlose Konten*). Tarptautinės žiniasklaidos atliktas tyrimas parodė, kad šis fenomenas slepia ne tik milžiniškas pinigų sumas, bet ir painias istorines bei asmenines dramas. Skirtingai nuo daugelio kitų Vakarų valstybių, Vokietijoje nėra sukurto centralizuoto registro ar mechanizmo, kuris leistų šiuos „hibridinius“ pinigus automatiškai pervesti valstybei, todėl bankai teisėtai disponuoja lėšomis, kurių tikrieji savininkai arba jų palikuonys dažnai net nenutuokia apie egzistuojantį turtą.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Ekspertų vertinimu, bendra tokių sąskaitų vertė Vokietijoje gali svyruoti nuo 2 iki 9 milijardų eurų, įskaitant vertybinius popierius ir seifuose paliktus daiktus.
Kas yra šių sąskaitų savininkai ir kodėl pinigai liko pamiršti?
Sąvoka „pamiršta sąskaita“ Vokietijos teisinėje sistemoje taikoma tuomet, kai bankui nepavyksta užmegzti jokio kontakto su klientu mažiausiai 10 ar 30 metų, o sąskaitoje nevyksta jokios finansinės operacijos. Tyrimai rodo, kad šie milijardai susidaryti galėjo dėl kelių pagrindinių priežasčių:
“Istorinės tragedijos“: Reikšminga dalis seniausių sąskaitų priklauso Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto aukoms. Žydų šeimos, bėgdamos nuo nacių režimo arba žuvusios koncentracijos stovyklose, paliko savo santaupas Vokietijos bankuose, o jų palikuonys neturėjo jokių dokumentų ar žinių apie šias lėšas.
“Vieniši senjorai“: Šiuolaikinėje Vokietijoje gausu atvejų, kai vieniši vyresnio amžiaus žmonės miršta nepalikę testamentų ir neturėdami artimų giminaičių. Jei niekas oficialiai nesikreipia dėl palikimo teisių, bankas tiesiog palieka sąskaitą aktyvią.
“Užmaršumas ir emigracija“: Dalis sąskaitų priklauso buvusiems užsienio studentams ar kviestiniams darbininkams (Gastarbeiter), kurie po kelerių metų darbo Vokietijoje grįžo į tėvynę, palikdami nedideles sumas, kurios per dešimtmečius, pridedant palūkanas, išaugo į apčiuopiamas sumas.
Kodėl Vokietijos bankai neskuba ieškoti savininkų?
Didžiausia šios situacijos problema yra ta, kad pagal Vokietijos civilinį kodeksą nuosavybės teisė į pinigus banke niekada neišnyksta – banko pareiga išmokėti lėšas klientui galioja amžinai, o senaties terminas neegzistuoja. Atrodytų, tai gina vartotoją, tačiau praktikoje šis įstatymas sukuria situaciją, kai valstybė neturi teisės šių pinigų konfiskuoti ir panaudoti visuomenės reikmėms (kaip yra daroma, pavyzdžiui, JK ar JAV, kur po kelerių metų nenaudojami pinigai pereina valstybės iždui, kol atsiranda savininkas).
Kadangi pinigai lieka banke, patys komerciniai bankai ir taupomosios kasos (Sparkassen) neturi jokio finansinio intereso aktyviai ieškoti dingusių savininkų ar jų įpėdinių – jie gali nemokamai naudoti šias lėšas savo investicinėms operacijoms ir kasmet nurašyti administravimo mokesčius, kol sąskaitos likutis pasiekia nulį. Šiuo metu Vokietijoje vis garsiau skamba raginimai kurti skaidrią nacionalinę platformą, kurioje kiekvienas pilietis galėtų nemokamai pasitikrinti, ar jo protėviai nebuvo palikę „pamiršto“ finansinio turto.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
