Vakarų Europą užliejo viena didžiausių pastarojo meto koordinuotų protestų bangų, išvedusi į gatves šimtus tūkstančių gyventojų ir sukėlusi rimtą iššūkį žemyno vyriausybėms. Nuo Paryžiaus iki Madrido, Milano bei Lisabonos aidi reikalavimai pažaboti augančias pragyvenimo išlaidas, didinti viešojo sektoriaus finansavimą ir apginti socialines garantijas. Nors kiekvienoje valstybėje demonstracijų pretekstai skiriasi, vienalaikis įtampos sprogimas verčia analitikus kelti klausimus apie gilesnes krizės priežastis bei galimą išorinių jėgų suinteresuotumą Europos silpninimu.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Įtampos židinys Prancūzijoje, Macrono ir Trumpo konfliktas bei Le Pen manevras
Didžiausias neramumų epicentras susiformavo Prancūzijoje, kur valdžios institucijos tvarkai palaikyti buvo priverstos mobilizuoti net 70 000 policijos pareigūnų bei prevenciškai uždaryti Paryžiaus muziejus ir kultūros objektus. Demonstracijoms peraugus į susirėmimus, pareigūnai panaudojo ašarines dujas, o visoje šalyje buvo sulaikyta per 1 300 žmonių, tarp jų – ir įtariamasis po Limožo rotušės padegimo. Padėtį dar labiau įkaitino tarptautinė trintis: Donaldas Trumpas demonstracijas susiejo su imigracijos pasekmėmis ir ėmė platinti gandus apie prancūzų protestus socialinėje erdvėje. Į tai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sureagavo griežtai, atmesdamas šiuos pareiškimus kaip klaidinančią informaciją bei pavadindamas tokius komentarus neatsakingais ir kvailais.
Šiuo visuomeniniu sukrėtimu nedelsdama pasinaudojo kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen. Pasirinkusi neramumų foną, ji Orleane oficialiai pradėjo savo prezidento rinkimų kampaniją. E. Macrono administracijai atsidūrus gynybinėje pozicijoje dėl krentančio pasitikėjimo ir gatvių spaudimo, M. Le Pen ėmėsi telkti nusivylusius piliečius, pozicionuodama save kaip vienintelę alternatyvą esamai tvarkai ir nukreipdama protestuotojų ekonominį pyktį į politinius reikalavimus keisti valdančiąją daugumą.
Protestų geografija: skirtingi šūkiai, viena socialinė neviltis
Neramumų banga neapsiribojo Prancūzija ir žaibiškai apėmė kitas Pietų bei Vakarų Europos sostines, atskleisdama gilų pragyvenimo išlaidų disbalansą. Madride į gatves išėjo per 250 000 žmonių, reikalaujančių valstybinių pensijų garantijų ir apsaugos nuo infliacijos. Tuo tarpu Portugalijoje kilo pasipriešinimas dėl nebeįkandamų būsto nuomos bei įsigijimo kainų; policijai teko jėga, pasitelkiant šunis ir lazdas, ardyti demonstrantų įkurtas stovyklas Lisabonoje.
Italijoje, reaguojant į riaušes ir siekiant užkirsti kelią naujam smurto protrūkiui Milane, saugumui užtikrinti buvo pasitelkta net kariuomenė. Graikijoje tūkstantinės minios protestavo prieš viešojo švietimo sistemos krizę ir reikalavo didesnio valstybės finansavimo, o demonstracijos dėl pragyvenimo išlaidų bei studentų judėjimai persimetė net į kaimyninę Albaniją ir už Europos ribų. Nors demonstracijų formos skiriasi – nuo palapinių miestelių iki pensininkų eisenų – jas visas vienija tas pats pamatas: perkamosios galios kritimas, būsto trūkumas ir jausmas, kad tradicinės vyriausybės nebegirdi eilinių piliečių poreikių.
Ar po protestų banga slypi išorinių žaidėjų interesai?
Nors protestų priežastys yra autentiškos ir kyla iš ilgalaikių socialinių bei ekonominių problemų, vienalaikis jų sinchronizavimas ir skatinimas socialiniuose tinkluose verčia saugumo ekspertus nagrinėti galimą išorinį kišimąsi. Europa išgyvena sudėtingą geopolitinės transformacijos etapą, todėl vidinis žemyno susiskaldymas yra itin naudingas tarptautiniams oponentams. Rusijai, tęsiančiai agresiją rytuose, Vakarų visuomenių destabilizacija, vyriausybių paralyžius ir dėmesio nukreipimas į vidaus gaisrus yra tiesioginis strateginis tikslas, kurio siekiama per dezinformacijos botų tinklus ir socialinių medijų algoritmų manipuliacijas.
Kartu šis chaosas tampa patogiu įrankiu ir kitoms pasaulio galybėms. JAV politinėje scenoje Europos silpnumas ir protestai dažnai išnaudojami vidaus politinėje kovoje kaip „įspėjimas“ apie neva žalingą kairiąją ar imigracinę politiką, o Pekinas silpnoje ir protestų draskomoje Europoje mato lengvesnį taikinį savo ekonominei ekspansijai bei technologinei įtakai plėsti. Kol gatvėse aidi pagrįstas piliečių nepasitenkinimas, Europos lyderiams tenka užduotis ne tik suvaldyti socialinį spaudimą, bet ir neleisti šiomis krizėmis pasinaudoti toms jėgoms, kurios siekia suskaldyti žemyną iš vidaus.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
