Europos Sąjungos siekis kurti nepriklausomą ir vieningą karinę pramonę patyrė didžiulį strateginį smūgį, Vokietijai ir Prancūzijai oficialiai atsisakius bendro projekto kurti naujos kartos Europos naikintuvą. Šis ambicingas projektas, žinomas kaip FCAS (Future Combat Air System), turėjo tapti Europos karinio suvereniteto pagrindu ir pakeisti šiuo metu naudojamus „Rafale“ bei „Eurofighter“ lėktuvus. Vis dėlto, po ilgus metus trukusių politinių nesutarimų ir gamybinių ginčų, abi didžiausios ES ekonomikos nusprendė nutraukti bendradarbiavimą, kas sukėlė rimtų klausimų dėl tolesnės bloko gynybinės integracijos ateities.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Nesutarimų priežastys ir pramoninis egoizmas
Pagrindinė derybų žlugimo priežastis – gilūs ir neįveikiami nesutarimai tarp abiejų šalių karinių pramonės milžinių dėl lyderystės ir technologinių paslapčių pasidalijimo. Prancūzijos bendrovė „Dassault Aviation“ reikalavo visiškos kontrolės kuriant naikintuvo valdymo bei aerodinamines sistemas, argumentuodama savo didele patirtimi gaminant „Rafale“ lėktuvus. Tuo tarpu Vokietijos pusė, atstovaujama „Airbus“ konsorciumo, siekė lygiatepės partnerystės ir pilnos prieigos prie kuriamų technologijų, tam kad užtikrintų savo inžinerinio sektoriaus plėtrą, kas galiausiai sukurstė nepasitikėjimą ir paralyžiavo projektą.
Kitas svarbus faktorius buvo besiskiriantys šalių strateginiai reikalavimai pačiam naikintuvui ir jo eksporto politikai. Prancūzija reikalavo, kad naujasis lėktuvas turėtų galimybę gabenti branduolinį ginklą ir būtų pritaikytas kilti nuo lėktuvnešių, kas Paryžiui būtina siekiant išlaikyti globalios galybės statusą. Vokietija, savo ruožtu, fokusavosi į labiau konvencines gynybos užduotis ir griežtai reikalavo veto teisės dėl galimo naikintuvų pardavimo trečiosioms šalims už ES ribų, kam Paryžius kategoriškai prieštaravo, saugodamas savo komercinius interesus Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Poveikis Europos saugumui ir savarankiško vystymo perspektyvos
Šis susitarimo žlugimas neabejotinai susilpnins Europos, kaip vieningo karinio bloko, pozicijas tarptautinėje arenoje ir padidins jos priklausomybę nuo JAV ginkluotės gamintojų, ypač penktosios kartos naikintuvų „F-35“. Užuot sukūrusi vieną bendrą, itin galingą platformą, Europa vėl grįžta prie fragmentacijos, kas padidins bendras išlaidas ir apsunkins logistiką bei suderinamumą tarp skirtingų ES šalių karinių oro pajėgų. Be to, tai siunčia neigiamą signalą apie Europos nesugebėjimą įgyvendinti strateginės autonomijos tikslų kritiniu geopolitiniu laikotarpiu.
Kalbant apie šalių galimybes savarankiškai užbaigti projektus, tiek Prancūzija, tiek Vokietija disponuoja aukščiausio lygio inžineriniu ir technologiniu potencialu, tačiau didžiausia kliūtis bus astronominiai finansiniai kaštai. Prancūzija tikriausiai bandys kurti savo nacionalinį naikintuvą, remdamasi „Rafale“ evoliucija, tačiau jai bus sunku rasti pakankamai lėšų be užsienio partnerių paramos. Vokietija, savo ruožtu, gali pasirinkti prisijungti prie konkuruojančio britų vadovaujamo „Tempest“ (GCAP) projekto, kuriame jau dalyvauja Italija ir Japonija, kas galutinai palaidotų prancūzų ir vokiečių gynybos ašies idėją.
Šis straipsnis parengtas pagal tarptautinės žiniasklaidos pranešimus.
