Europos Sąjungoje vėl atsinaujino diskusija, kuri dar prieš keletą metų atrodė politiškai neįmanoma. Didžiausios Europos politinės šeimos – Europos liaudies partijos (EPP) – vadovas Manfredas Weberis pasiūlė sujungti du aukščiausius ES postus į vieną.
Daugiau šia tema: Europos Sąjunga, Sąjungos viduje
Europos Komisijos pirmininko ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigas.
Pasak Weberio, tokia reforma leistų Europos Sąjungai pagaliau „kalbėti vienu balsu“ pasaulinėje arenoje ir reaguoti greičiau geopolitinių krizių akivaizdoje.
„Europa šiandien – be balso“
Kalbėdamas verslo lyderių renginyje Briuselyje, Weberis teigė, kad dabartinė ES valdžios struktūra yra pernelyg fragmentuota. Jo vertinimu, Europa šiandien yra „užblokuota, nebyli ir neturinti realios įtakos“, ypač lyginant su didžiosiomis pasaulio galiomis.
Šiuo metu Europos Komisijos pirmininkė (dabar – Ursula von der Leyen) atsakinga už vidaus politiką, ekonomiką, prekybą ir bendrąją rinką. Tuo pat metu už užsienio politiką dalijasi atsakomybę ES vyriausiasis diplomatas ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas. Weberio teigimu, toks pareigų išskaidymas nebeatitinka dabartinio laikmečio realijų.
Reformai – be sutarčių keitimo
Svarbus Weberio argumentas – siūloma reforma nereikalautų keisti ES sutarčių. Anot jo, pakaktų politinio sprendimo paskirti vieną asmenį eiti abi pareigas. Tokia galimybė, pasak EPP vadovo, galėtų atsiverti po 2029 metų Europos Parlamento rinkimų.
Paklaustas, ar pats svarstytų tapti tokiu „Europos prezidentu“, Weberis tiesioginio atsakymo nepateikė, bet ir galimybės neatmetė, pabrėždamas, kad sprendimas priklausytų partijoms ir Europos piliečiams.
Platesnė integracija – arba „dvi greičio Europа“
Be pareigų sujungimo, Weberis taip pat ragino pereiti prie kvalifikuotos balsų daugumos užsienio ir saugumo politikos srityje, atsisakant vienbalsiškumo. Tai leistų išvengti situacijų, kai viena ar dvi valstybės blokuoja bendrus ES sprendimus.
Vis dėlto jis pripažino, kad kai kurios šalys griežtai priešinasi gilesnei integracijai. Todėl, jei visuotinis susitarimas neįmanomas, Weberis siūlo alternatyvą – siauresnį „suvereniteto susitarimą“ tarp tų valstybių, kurios pasirengusios judėti greičiau.
Europa kryžkelėje
Šis pasiūlymas dar kartą parodo, kad Europos Sąjunga ieško naujo vaidmens pasaulyje, kuriame keičiasi jėgų pusiausvyra, silpnėja transatlantinis pasitikėjimas ir daugėja saugumo iššūkių.
Ar Europa ryšis turėti vieną politinį veidą ir vieną balsą? Kol kas tai – tik idėja. Tačiau akivaizdu, kad diskusija apie ES valdžios reformą jau nebegrįš į stalčių.
