Europos Komisija oficialiai paskelbė pradedanti antrąjį Metinį migracijos valdymo ciklą, žymintį visišką istorinį lūžį sukėlusio ES Migracijos ir prieglobsčio pakto įsigaliojimą ir veikimą. Už vidaus reikalus ir migraciją atsakingas eurokomisaras Magnusas Brunneris pabrėžė, kad naujoji teisinė sistema, sustiprinta išorės sienų apsauga ir aktyvi migracijos diplomatija duoda apčiuopiamų rezultatų: nelegalių sienos kirtimų skaičius per dvejus metus sumažėjo daugiau nei perpus. Kartu Briuselis paskelbė metinę ataskaitą, įvertino migracinį spaudimą kiekvienoje valstybėje narėje ir pateikė Tarybai pasiūlymą dėl 2027 metų privalomo, bet lankstaus Solidarumo fondo.
Daugiau šia tema: Europos Komisija, PRESS CORNER EU
Kas yra Migracijos ir prieglobsčio paktas ir kokie jo principai?
ES Migracijos ir prieglobsčio paktas – tai išsamus dešimties teisės aktų paketas, pakeitęs pasenusią ir krizėse buksavusią Dublino sistemą. Po beveik dešimtmetį trukusių aštrių nesutarimų paktas buvo galutinai priimtas 2024 metų gegužę, o visa apimtimi pradėtas taikyti 2026 metų birželio viduryje.
Paktas remiasi dviem neatsiejamais poliais: atsakomybe ir lanksčiu solidarumu. Išorės sienas saugančios valstybės privalo registruoti, patikrinti ir išnagrinėti atvykėlių prašymus, o kitos ES šalys privalo padėti, tačiau nebėra verčiamos priimti pabėgėlių privalomai. Solidarumas tapo privalomas pagal teisinį rezultatą, bet lankstus pagal formą: šalys gali pasirinkti priimti asmenis (relokacija), sumokėti finansinę įmoką į ES biudžetą (maždaug 20 000 eurų už neperkeltą asmenį), suteikti techninę ir ekspertinę pagalbą arba taikyti „atsakomybės užskaitą“ (perimti atsakomybę už savo teritorijoje jau esančius migrantus).
Esminiai migracijos politikos pokyčiai: patikra prie sienos ir „Eurodac“
Praktikoje naujoji sistema iš esmės pakeitė prieglobsčio suteikimo logiką:
Visi neteisėtai atvykę asmenys privalomai tikrinami tiesiai prie ES išorės sienų per griežtą atrankos (angl. screening) procedūrą, fiksuojant biometrinius duomenis atnaujintoje „Eurodac“ duomenų bazėje.
Vienas trečdalis visų prašymų dabar nagrinėjamas pagreitinta pasienio procedūra. Jei asmuo atvyksta iš šalies, kurios piliečiams prieglobstis suteikiamas retai, sprendimas priimamas per kelias savaites, o negavę leidimo asmenys nedelsiant išsiunčiami tiesiai nuo išorės sienos. Grąžinimo rodiklis visoje ES jau viršijo 30 proc.
Šalių vertinimas: kas patiria spaudimą, o kam kyla grėsmė?
Remdamasi metine ataskaita, Europos Komisija suskirstė ES nares į tris kategorijas:
Migracinį spaudimą patiriančios šalys: Graikija, Kipras, Italija ir Ispanija (po masinio incidento Seutoje). Šios keturios Pietų Europos valstybės turi teisę gauti paramą iš Solidarumo fondo.
Rizikos grupėje dėl migrantų instrumentalizavimo ir antrinio judėjimo atsidūrė 15 šalių, tarp jų Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Suomija, Vokietija, Prancūzija ir Čekija. Baltijos šalims ir Suomijai šis statusas suteiktas dėl Rusijos ir Baltarusijos vykdomo migrantų pavertimo hibridiniu ginklu. Šioms šalims suteikta pirmenybė naudotis Nuolatiniu ES migracijos paramos priemonių rinkiniu.
Reikšmingą kumuliacinį spaudimą dėl pastarųjų penkerių metų krūvio (ypač dėl pabėgėlių iš Ukrainos priėmimo) patiria Bulgarija, Čekija, Estija, Kroatija, Lenkija ir Austrija. Jos galės prašyti Tarybos sumažinti arba visiškai panaikinti jų solidarumo įmokas.
Ką rodo skaičiai?
Eurokomisaras M. Brunneris pateikė duomenis, liudijančius radikalų nelegalios migracijos srautų kritimą. Neteisėtų sienos kirtimų skaičius ES sumažėjo 55 proc. per dvejus metus. Vakarų Balkanų maršrutu fiksuotas 95 proc. nuosmukis, o Centrinės Viduržemio jūros ir Vakarų Afrikos maršrutais – 80 proc. kritimas. Danijoje užfiksuotas mažiausias prieglobsčio prašymų skaičius per 40 metų, Švedijoje – žemiausias istorijoje, o Vokietijoje prašymų skaičius krito 80 proc..
Šis straipsnis parengtas remiantis Europos Komisijos oficialia „Press Corner“ medžiaga ir eurokomisaro M. Brunnerio pranešimu.
