Izraelio politinėje arenoje įvyko tektoninis lūžis: šalies prezidentas Isaacas Herzogas oficialiai pavedė buvusiam kariuomenės vadui ir partijos „Yashar“ lyderiui Gadi Eisenkotui suformuoti naująją šalies vyriausybę, atsisakydamas šį mandatą patikėti ilgamečiam premjerui Benjaminui Netanyahu. Šis beprecedentis sprendimas priimtas po gilėjančios politinės aklavietės, visuomenės protestų ir pasikeitusios geopolitinės situacijos po JAV rinkimų. Nors B. Netanyahu neketina trauktis be kovos, šalies vadovo žingsnis siunčia aiškų signalą, kad ilgametė „Bibi“ dominavimo era artėja prie pabaigos, o Izraelis bando pasukti platesnės nacionalinės vienybės ir institucinio stabilumo keliu.
Daugiau šia tema: Pasaulio naujienos, Už Sąjungos ribų
Kuo buvo padiktuotas prezidento I. Herzogo sprendimas?
Pagal Izraelio įstatymus, po konsultacijų su visomis parlamento frakcijomis prezidentas paveda vyriausybės formavimą tam politikui, kuris turi didžiausius šansus surinkti stabilią daugumą Knesete. I. Herzogo sprendimas pasirinkti G. Eisenkotą, o ne dabartinį premjerą, rėmėsi keliais esminiais veiksniais.
Visų pirma, B. Netanyahu dešinioji koalicija atsidūrė visiškoje izoliacijoje. Ekstremistinių partnerių reikalavimai, visuomenės nuovargis nuo karo, įstrigusios derybos dėl įkaitų ir didžiulis pasipriešinimas ultraortodoksų šaukimui į kariuomenę atėmė iš B. Netanyahu bet kokį manevro lauką. Prezidento kanceliarijos konsultacijos parodė, kad B. Netanyahu šiuo metu neturi net teorinės daugumos balsų. Tuo tarpu G. Eisenkotas, buvęs Izraelio gynybos pajėgų (IDF) generalinio štabo viršininkas, visuomenėje vertinamas kaip autoritetinga, rami ir nesusikompromitavusi figūra, gebanti suvienyti centro, kairės ir dalį nuosaikiųjų dešiniųjų jėgų.
Ar B. Netanyahu era galutinai baigėsi?
Nors B. Netanyahu daug kartų įrodė savo neįtikėtiną politinį gebėjimą išlikti, šiandien jo padėtis yra pati trapiausia per visą karjerą. Netekęs prezidento pasitikėjimo ir praradęs iniciatyvą Knesete, jis susiduria su vidiniu maištu pačioje „Likud“ partijoje, kur vis garsiau kalbama apie būtinybę atsinaujinti, siekiant išvengti visiško sutriuškinimo naujuose rinkimuose.
Prie B. Netanyahu silpnėjimo prisidėjo ir Vašingtono dinamika, kur demokratų triumfas Kongrese atėmė iš premjero tikėtą besąlygišką paramą. Teismo procesai dėl korupcijos prieš B. Netanyahu tęsiasi, o netekus premjero posto jo teisinė gynyba taptų gerokai sudėtingesnė. Nors „Bibi“ vis dar kontroliuoja ištikimų šalininkų branduolį, jo gebėjimas formuoti šalies darbotvarkę yra pasiekęs žemiausią tašką moderniojoje istorijoje.
Kokie G. Eisenkoto šansai suformuoti stabilią vyriausybę?
G. Eisenkoto laukia itin sunki, tačiau visiškai reali užduotis. Norėdamas sukurti funkcionuojančią koaliciją, jis privalo suburti mažiausiai 61 Kneseto deputatą iš 120. Jo potencialios koalicijos stuburą sudarytų centro ir liberalios opozicijos partijos, tačiau lemiamas vaidmuo teks deryboms su tradicinėmis dešiniosiomis frakcijomis ir arabų partijų atstovais.
Eisenkoto privalumas – jo karinis autoritetas ir nepriklausomo technokrato įvaizdis, leidžiantis jam kalbėtis su jėgomis, kurios griežtai atsisakė sėsti prie vieno stalo su B. Netanyahu. Pagrindinis iššūkis bus rasti kompromisą tarp pasaulietinių partijų reikalavimų ir religinių bendruomenių interesų bei suderinti tolesnę karo užbaigimo ir įkaitų grąžinimo strategiją. Jei per nustatytą terminą G. Eisenkotui nepavyks suderinti koalicijos sutarčių, Izraelis vėl atsidurs priešlaikinių rinkimų akivaizdoje, tačiau net ir tokiu atveju B. Netanyahu startinė pozicija bus gerokai silpnesnė.
Šis straipsnis parengtas remiantis „The Guardian“, „France 24“, BBC ir „Al Jazeera“ duomenimis.
